Dar vienas mėgiamiausių eilėraščių – tas, kurį apskaičius reikia kartoti dar. Ir dar, ir dar, ir dar 
Prie namuko
Teka upė,
Ant lieptuko
Tėtis tupi.
Meškerytė
Jo ilga,
Kaip katytės
Uodega.
Į plūdelę
Žvalgos vis,
Traukia iš vandens
Žuvis.
Pabraukiau žodį “tėtis”, nes truputį pakeitėm – vietoj “tėtis” originaliam variante yra “Vytas”, bet mums “tėtis” labiau tinka
O gal ne švietimo, bet mūsų? Labai norėčiau, kad mūsų vaikai mokytųsi tokioje mokykloje… Tikiuosi, kad Lietuvoje rasis kas nors panašaus… Žiūrėjau ir vietomis šiurpuliukai ėjo, kai supanti, kad tokia šiandien realybė… Mokytojai ir tėvai paskui vaikus nebespėja.
Trumpa istorija apie Vakarį: buvom sodyboj su draugais, stovėjo įjungtas kompiuteris, kuriam buvo screensaver’is su krentančiais burbulais. Vakaris prieina ir pirštu bando juos sprogdinti! “Touch screeno” vaikas! Bet realybė yra realybė, nemanau, kad realu tai sustabdyti, geriau prisitaikyti…
Toks klausimas prašymas – visais įmanomais kanalais ieškome kas galėtų paskolinti seną medinį arkliuką parodai. Jei galėtumėte pasidalinti šia žinute per savo draugus, būčiau oj kokia dėkinga!
Dėmesio! Labai ieškome senų, dar iš mūsų ar mūsų tėvų vaikystės išlikusių medinių arkliukų (supamų, ant pagalio ir kitokių). Arkliukas turėtų būti ne naujesnis nei 15 m. Jei kas turite ir galėtumėte paskolinti keletui savaičių - būtumėm beprotiškai dėkingi ir dar labiau laimingi. Pažadam gražinti tokį, kokį paėmėm. O kiekvienam, paskolinusiam mums arkliuką padovanotumėme 30 Lt dovanų čekį parduotuvėje www.medinisarkliukas.lt. Pasiūlymų lauksime el paštu klausk@medinisarkliukas.lt
Kas turite galimybę – pasidalinkite savo bloguose, FB ar prasiųskite draugams meilu, ačiūūūū!
Vėl! Ruošiamės fotografuoti žaislus ir ieškom CHARAKTERINGŲ vaikučių mūsų reklamoms.
Visus reikalavimus ir prizus rasite čia:
http://www.medinisarkliukas.lt/apie-mus/konkursai
Jei manot, kad jūsų vaikutis išskirtinis, įsimenamo veiduko, yra 0-4 m. amžiaus, nuotraukų lauksime klausk@medinisarkliukas.lt.
Neabejotinai vienas mėgiamiausių vaikų eilėraščių yra M. Vainilaičio “Cha cha cha” iš knygos “Juokų maišelis”. Ši knygutė likus dar nuo tada, kai aš mažytė buvau ir tikrai, atsimenu iš prisiminim ją pakankamai gerai. Knyga “gyvena” pas mano tėtį Alytuj, kiekvieną kartą kai atvažiuojam senelis arba mes paskaitinėjam ją prieš miegą (stovi visuomet prie lovos, kurioj mes miegam). Šeštadienį ruošiamės gult, atsisėdam lovoj, o Vakaris sako:
-O chą?
Taigi:
Vaikštinėjo vienas Cha.
Susitiko antrą Cha.
Į namus jį pavadino,
-Liūdna,Cha?
-Liūdnoka,Cha.
Trūksta mudviem trečio Cha.
Jei ateitų trečias Cha -
Suskambėtų cha cha cha!
Į duris pabeldė svečias.
-Kas ten?
-Cha-bičiulis trečias .
Svečiui durys atsidarė.
-Prašom,-Cha ir Cha jam tarė.
-Prašom,Cha!
-Sėskis,Cha!
Be tavęs,bičiuli Cha,
Neskambėjo cha cha cha!
Neįtikėtinai greitai baigėsi ši vasara – atrodo, nespėjom nė mirktelėti. Ne viską, ką buvom suplanavę padarėm, na, bet nuveikėm irgi nemažai. Labai tikiuosi, kad laukia ilgas, šiltas, saulėtas ir labai gražus ruduo – nesibaigianti bobų vasara…
Paskutinį savaitgalį praleidom puikiai – atsikėlėm šeštadienį, pakavomės daiktus į Alytų, laukėm, kol Tomui paaiškės ar jis skris sklandytuvu tądien, ar ne. Kai paaiškėjo, kad neskris, nusprendėm į Alytų nevažiuoti – šiaip ar taip buvo nedėkingas laikas – dar ne vaikų pietų miegas, bet jau beveik. Valandžiukę nusprendėm praleisti Sereikiškių parke. Lesinom antis (kai laukiausi eidavom su Tomu kiekvieną savaitgalį palesinti šių paukščių, dabar tai darom ne itin dažnai), papriešpiečiavom parke (o vaikai sužinojo dar vieną žodį – piknikas), pasisupo mažieji vaikų žaidimų aikštelėje. Smagumėlis! Gaila, kad tokių valandų būna ne tiek ir daug – vis skubam, lekiam, nieko nespėjam, dirbam…
Šeriam antytes. Pirmą kartą jie tai darė visai be pagalbos – patys.
Piknikas (nebuvom jam pasiruošę – tik parduotuvėj nupirkau bandelių ir šaltos arbatos. Bet vis tiek labai skaniai papriešpiečiavom
Ant sūpynių – suposi ir vaikai, ir mes buvom užsikabaroję
Žinoma, viskas tuo nesibaigė – juk Sereikiškių parke prie vartų yra mašinėlės. Įeinant Tomas lengviau atsikvėpė, sako “praslydom”, kaip žinodama, jam sakiau nesidžiaugti kol neišėjom 
Vasarės mašinos pasirinkimas (OMG!)
Savaitgalis, žinoma, tuo nesibaigė – lėkėm į Alytų pas senelį (stengiamės ilgesnį kelią važiuoti kai vaikai miega). Visus senelius vaikai baisiai myli, būna labai gera motyvacija, kai pasakom, kad važiuojam pas senelius
Šiandien buvom pas mano močiutę – buvo giminės pasisėdėjimas (20 m. kai mirė mano diedulis). Vaikai tokiuose pasisėdėjimuose kategoriškai atsisako valgyt (nežinau ar dėl žmonių gausos, ar dėl maisto gausos) ir nebūna labai patenkinti (žinoma, tik tol, kol kas nors jų neužima – dažniausiai tai būna mano pusseserės ar tetos). Vaikams kaime labiausiai patinka tvartas (o, taip!), net krykščia iš laimės kai mato žąsis, kiaules, kalakutus, vištas, karves ir kitus ūkio gyvūnus
Vaikai kuo toliau tuo geriau ir daugiau kalba. Dabar jie – 2-3 žodžių sakinių stadijoj, t.y. paskutinė stadija prieš tikrą kalbėjimą. Kartais kalba ir ilgais sakiniais, bet tuomet nelabai ką eina suprasti (na, aš dar iššifruoju, bet reik gerai įsiklausyti). Naudoja šias kalbos dalis: daiktavardžius, veiksmažodžius, būdvardžius, skaitvardžius, įvardžius. Vakaris šiuo metu sukalbėjimu lenkia sesę, nors ir ne itin daug. Kartais jau “priskaldo bajeriukų”. Kalbam praeitą savaitę, klausiam koks kieno vardas (žino visų mūsų vardus – Tomas, Simuona, Asarė, Akaris).Vakaris dėsto:
-Mama – Sūis (sūris), tėtė – Sūis, sesė – Sūis, as – Sūis, o zuikis – Lapė.
Pasakė ir juokiasi
Beje, zuikis – jo mėgstamiausias žaisliukas, “miego brolis”.
Mūsų Vasarė tokia – labai smulkutė, bet itin greita, judri ir nenustygstanti vietoje. Prie viso to dar ir labai lanksti – jai juoko darbas padaryti špagatą, įlipti į vonią, išlipt iš aukštos maitinimo kėdutės pačiai, užsikart ant pianino viršaus ar dar velniai žino ką. Kaip ir prieš keletą dienų – pasakoju Tomui, kaip prieš valandžiukę Vasarę radau stovinčią mažoje kriauklėje. Pakalbam ir abu staiga suvokiam, kad namuose tyla (o tyla mūsų namuose reiškias nelabai gera byla – jau kažkas kažką daro…). Įlekiu į vonią – o Vasarė “sėdi” kriauklėj ir prausiasi (“pausiasi”), visa laiminga laiminga 
Šią vasarą ilgesnių atostogų neturime – tiesiog tokios aplinkybės ir galimybės šiuo metu. Man tai sakyčiau itin sudėtingas laikotarpis – pripratus gyventi taip, kad vos lagaminą išsikrauni, reikia vėl susikrauti… Na, bet yra kaip yra, reik pakentėti ir tikiuosi, kad greit vėl galėsiu prisiminti ką reiškia pakuotis lagaminą, skristi lėktuvu, pajusti tą kelionės pažinimo džiaugsmą. Kita vertus nebuvo vasaros tokios kaip ši – jei nevažiuojam į kokį renginį su mūsų parduotuve, tai pakuojamės krepšius ir lekiam kur nors prie ežero… Na, tas “kur nors” labai apsiriboja giminaičių bei draugų sodybomis, todėl labai džiaugiamės, kad tokių yra mūsų tarpe, nes su palapinėm ir vaikais lėkti nesiryžtam, o jei pasiryžtam, tai vakare kraunamės daiktus ir lekiam namo 
Mūsų abu vaikai auga tikrais gyvūnų mylėtojais/žvejais/gamtininkais. Tikiuosi kad kažkada ir mes turėsime trobelę miške ant ežero kranto…
