Kaip žinodami davėm auklei laisvą dieną, o Tomas pasiėmėm laisvadienį. Kūrėm planus ką veiksim vaikų gimimo dieną… Bet nereikėjo – kažkas iš viršaus suplanavo už mus. Viskas vyko žaibiškai – vaikai maudėsi, susipyko, pradėjo stipriai rėkti, Tomas iškėlė juos iš vonios, kad pats nepradėtų rėkti išėjo iš vonios, minutė nepraėjo – tylu, iškart nueina – atneša vieną vaiką man, kažką pasako (berods “dujos” ar kažką) ir suprantu kad vaikas be sąmonės, mėlynuoja, oro beveik neįkvepia… Tomas skambina greitajai, paliepia man išeit į lauką, pats pakviečia kaimynus, kad padėtų… kažkas vynioja nuogą ir šlapią vaiką į pledą, kažkas atiduoda savo striukę apklot. O aš visą laiką judinu, žadinu: “Kvėpuok, pasakyk ką nors, kvėpuok, aš tau sakau KVĖ-PUOK, NEMIRK” ir panašiai. Pamenu, Tomui liepiu Vasarės galvą iškelt kad būtų ne į petį atremta, o daugiau gautų oro. Vasarė visą laiką dejuoja, suprantu, kad jai lengviau, o Vakario kvėpavimas kartais net sustoja… Kaimynai pila vandenį Vakariui ant galvos. Greitoji atvažiavo žaibiškai. Prieš pat įvažiuojant greitajai, Vakaris visas dar be sąmonės sako “Mamyte…”. Suprantu, kad geriau. Galų gale atsiranda reguliarus kvėpavimas. Sėdam į greitąją, matau, kad vaikai nuo ryškių šviesų atsimerkia ir “grįžta į save”. Mes išvažiuojam, Tomas iš paskos. Pradeda abu kalbėti. Vakaris sako: “Greitoji pagalba” ir šypsosi (ogi vaikams tos mašinos tokios gi įdomios!). Deguonis. Suprantu, kad baisiausia – praėjo. Nuveža tiesiai į reanimaciją. Diagnozė – labai stiprus apsinuodijimas CO. Vaikai atsigavę visiškai, su personalu kalba apie knygeles ir filmukus. Mums ramiau, bet gydytoja neoptimistiškai praneša: “Neaišku kiek pažeistos smegenys. Gali būti, kad šis įvykis turės pasekmių”… Vasarei – didelis kalio trūkumas, trikdo širdies darbą. Mūsų nakvoti neleidžia, užmigdom vaikus ir išvažiuojam. Paskambinam ryte, nuramina, kad vaikams viskas OK, jie jau švenčia gimtadienį (personalas ir tuo pasirūpino 
), leidžia mums atvykti po 10 valandos. Dar pusdienį praleidžiam ligoninėj, vaikai ten gerokai pasilinksmino ir palinksmino gydytojus, paguli į baro kameroj, ištiria akių dugną, ar neatsirado kraujosruvų po samonės netekimo. Neatsirado, reiškias smegenų pažeisti nespėja ir išleidžia namo. Vakare atšvenčiam gimtadienį su tėvais ir krikšto tėvais. Tokios patirties nelinkėčiau niekam. Didelis ačiū reanimacijos darbuotojams (ten dirba pačios maloniausios gydytojos ir seselės), bet dar kartą ten apsilankyti nenorėčiau…
Na, o čia jau po viso išgyventi košmaro – mūsų dovanos. Vakariui: prijuostė su morkomis ir kepėjo (ne virėjo!) kepurė, jo mėgiamiausių spalvų, specialiai pasiūta siuvėjos:
Vasarei – balerinos/šokėjos/boružėlės sijonas. Irgi specialiai jai siūtas (važiavom rinktis medžiagą, matuotis pas siuvėją – kiek laimės buvo!)
Apdarų, tiesa, nenusiima
Personalo dovanos:
Baro kameroj:
P.s. Važiuojam namo, Vakaris reiškia savo nepasitekinimą: “Ne su šita mašina noliu vaziuot, noliu vaziuot su ta kul atvaziavom!”.
): 
