Pirmas sniegas

Žinot, šiandien tokia diena, kai kojos iš namų nesinori kelti. Dar geriau būtų lovoj visą dieną praleisti… Ne tik dėl oro, bet ir todėl, kad vakar per vėlai nuėjau miegoti (dirbau), kad šiąnakt per prastai miegojau (vienas iš dviejų verkšleno kas 20 minučių), kad šį rytą per anksti kėliausi (antras iš dviejų sugalvojo atsikelti ankščiau nei įprastai)…. Bet kai pamačiau vaikų susidomėjimą sniegu (kašė, kate = kas čia, kas ten :))) ir entuziazmu prie lango, ech, velniai nematė – ėjom į lauką. Aišku, pasiruošimas ir apsirengimas truko ilgiau nei pats pasibuvimas lauke, bet buvo verta – vaikams tiek naujų įspūdžių ir naujo skonio (juk sniegas skanus, ar ne?). Dar namo parsinešėm sniego kamuoliuką ir žiūrėjom kas su juo atsitiks – o jis ėmė ir ištirpo :)

Darbai darbeliai

Pamenu, dar prieš kokį pusmetį ir mažiau pavydžiai skaitydavau kitų mamų blogus apie jų kartu su vaikučiais padarytus darbelius, nupieštus piešinius ir vis laukiau, kada gi maniškiai imsis menų :) Ir ta diena atėjo! Nuo to laiko, kai pabandė piešti flomasteriu progresas vyko itin dideliu greičiu – kreidelės, po to prasidėjo akvarelė… Pirmi akvarelės darbeliai buvo labai nesavarankiški – aš norėdama juos tik supažindinti “piešiau” jų rankyte. Auklė pamačius darbelius ir radus akvarelę ėmėsi iš peties (darbeliai – mūsų auklės stiprioji matyt pusė) – leidžia jiems piešti patiems (pirmą kartą tik parodė, nuo to laiko ir teptukus plauna patys…). Čia keletas darbelių:

Rankytė (flomasteris):Rudens spalvos (guašas): Medis (guašas): Vienu žodžiu paroda mūsų namuose veikia (jau pusė sienos nukabinėta, kai du vaikai, tai labai greitai), prašome apsilankyti :)

Pusantrų

Vakar buvo lygiai pusantrų metukų, kai du maži gyvsidabriai gyvena su mumis :) Net baisu, kaip greitai lekia laikas, sunku patikėt – jiems jau pusantrų! Tiek išgyventa, tiek patirta, bet svarbiausia – viskas OK :) Namuose dabar niekada nebūna ramu, tylu ir, aišku, švaru :)

Džiugi diena

Žinot, man labai malonu sulaukti žinutės nuo draugų, pažįstamų ar giminaičių, kad “šiandien mes susilaukėme mažylio”. Ne taip ir retai tokias gaunu, o šiandien man dvigubai smagiau, nes mažyliai gimė mano dviem draugėms!

Tai vat pirmiausiai sveikiname mūsų draugus iš Kauno Simoną, Nerijų, šįryt padovanojusius mažajai Smiltei sesytę – beveik 4 kg ir 52 cm :)

Na, o priešpiet Neringai ir Jacob’ui gimė dukrytė Ellen – 3,5 kg ir 52 cm :)

Visiems linkime sveikų mergyčių, ramių naktų, saldaus pienelio ir malonių tėviškų rūpesčių! Auginkit gražias marčias :)

Vieno neišnešiotuko istorija

Šitas įrašas ilgai laukė savo eilės. Kadangi nemažai mūsų skaitytojų ieško čia informacijos apie neišnešiotus mažylius, manau, kad nesuklysiu ją aprašydama ir tikiuosi, kad gal kažkam ji įkvėps stiprybės.

Atostogaudami Turkijoj susipažinom su viena moterimi iš Estijos, kuri taip pat turi neišnešiotą mažylį. O istorija jos tikrai verta dėmesio… 

Jos berniukas gimė prieš 6 mėnesį, svėrė apie 1100 gr. Tiksliai gimimo savaitės nežinau, bet kadangi sakė, kad vaikas buvo pagal amžių labai didelis, tai spėju kad galėjo gimti 25-26 savaitę, nedaugiau. Vaikutis gimė silpnas, su daugybe problemų, kurių net visų neišvardinsiu. Subliuškę plaučiai – operacija, akių operacija. Gydytojai buvo netekę vilties, kad jis išgyvens ir siūlė vos kelių mėnesių mažylį atjungti nuo gyvybę palaikančių aparatų. Tėvai nepasidavė. Išleido juos namo gal pusės metų, namo vežėsi ir kvėpavimo aparatą, nes jis vis dar pamiršdavo kvėpuoti… Vaikas buvo toks silpnutis, kad jie nuolatos atsidurdavo ligoninėje – vėl ir vėl ir vėl. Pasakojo, kad namie pabūna savaitę – po to dvi ligoninėj. Grįžta, pabūna pora dienų, po to mėnesiui į ligoninę… Kaip mama pati sakė, ligoninėj praleido pusantrų metų. Būdamas metukų vaikas svėrė 5 kg, pats dar savarankiškai nė nesėdėjo. Pusantrų metukų jis susirgo plaučių uždegimu, komplikacijos buvo tokios rimtos, kad antrą kartą sulaukė gydytojų pasiūlymo atjungti vaiką nuo gyvybę palaikančio aparato…  Po to viskas tik gerėjo – raida sparčiai ėmė vystytis savo bendraamžius. Tiesa, pasivijo jis ūgį, svorį ir raidą  tik būdamas 4 metukų, tik kalba atsiliko. Kalbėt normaliai pradėjo 6 metukų, tačiau dabar vaikas yra visiškai sveikas, neturi rimtų raidos ir sveikatos sutrikimų…

Žaviuosi tos moters stiprybe. Kiekvienas atvejis, sunkesnis nei mūsų man prilygsta neįsivaizduojamam stebuklui… 

Istorija, verta perskaityti iki galo

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir iš...tariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos iššvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyniojo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau savo glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tartum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsite, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.

Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji!

Teta

Aš ką tik patapau teta – broliui ir jo žmonai gimė dukrytė Emilija – sveria net 4300 gr! Linkime augti sveikutei, gražutei ir tėvelių nenuvarginti, ypač naktimis :)

Mevilninės

Vakar atšventėm medvilnines vestuves! ar tik du, o atrodo, kad dvidešimt metų kaip susituokę :D

Paryžiaus nuotraukos

Spausti čia

Spalis

Kaštoninis savaitgalis kvepiantis rudeniu

Na, štai, ir vėl savaitgalis, bet čia – apie praeitą :) Savaitgalį su Tomu planavom namuose padirbėti, bet oras tiesiog neleido sėdėti prie kompiuterių arba tvarkant spintas :) Skubėjom išnaudoti, ko gero, paskutinį itin šiltą savaitgalį pasibuvimui su vaikais, gamtoje…

Savo meninius sugebėjimus išbandžiau ant savo šeimynėlės veidų :) Važiavom į prezidentūros kiemelį rinkti kaštonų. Viskas atrodė maždaug taip: Bet, aišku, kaštonus teko man ir Tomui rinkt, mažieji juos tik ragavo, mėtė arba dėliojo iš vežimuko į vežimuką :) Rotušės aikštėje vyko “rudens gėrybių mugė” ar kažkas panašaus – vyko paveikslų, padarytų iš rudens derliaus (obuolių, lapų, gėlių, daržovių) paroda – nerealus grožis! Sekmadienį bandėm ieškoti gilių po ąžuolu, bet arba jų dar nėra, arba jau nėra :)