Parduodame medinius žaislus

Taip, taip, skelbimas ir labai tiesioginis – išvykstam ilgam laikui į užsienį ir norime atsisveikinti su savo žaisliukais. Nežinome kada grįšim  ir ar grįžus vis dar bus aktualu, taigi:

Medinės lėlių lovytės iš medinio arkliuko.

Metas pokyčiams

Metas pokyčiams, juk nauji metai! Ar esate ką nors ypatingo suplanavę? Mes tikrai taip, ir jau netrukus!

Kol mes sanatorijoje…

Tomas vienas nenuobodžiauja – namuose remontus daro ir uogienes verda

Skaitiniai

Jau kuris laikas negalėjau paimti į rankas jokios knygos. Na, gal ne visai tiesa – paimti į rankas galėjau ir labai norėjau, apsikroviau visą spintelę prie lovos, bet niekaip, ničniekaip nieko negalėjau skaityti, išskyrus žurnalus. Bet prieš mėnesį mano pažįstama Birutė Jakučionytė išleido knygą. Nepuoliau pirkti, ko gero todėl, kad mėgstu iš atsiliepimų susidaryti įspūdį ir tik tuomet nuspręsti – verta knyga mano dėmesio ar ne. Atsiliepimai buvo stulbinantys. Praeitą savaitę vaikštinėjom su Tomu po Senamiestį, nusprendžiau kad laikas įsigyti. Reikėjo poros vakarų, kad įveikčiau su pasimėgavimu beveik 400 puslapių (tiesa, vaikai praeitą savaitę buvo pas senelius, tad mano vakarai buvo kur kas ilgesni nei įprastai). Knyga tiesiog nuostabi! Rekomenduoju visoms moterims, šeimoms ir vyrams! Tiesa, šiek tiek keista buvo skaityti apie žmones, kurių ne vieną pažįstu, tekę bendrauti. Man jau įprasta skaityti tokias “išpažintis” Žmonių žurnale apie savo pažįstamus, o vat knyga buvo labai nauja ir įdomi patirtis!

Daugiau apie autorę www.jakucionyte.lt , apie knygą – www.facebook.com/www.jakucionyte.lt

Taip pat praeitos savaitės įdomieji skaitiniai, verti sustojimo:

www.jakucionyte.lt/specialieji-reportazai/kodel-as-taip-ir-netapau-mokytoja-apie-mokyklas-ten-ir-cia/

www.laikas.lt/lt/info/16093/vedu-isminties-taikymo-ekspertas-v-arvasevicius-apie-pagarbos-verta-vyra-ir-jam-tarnaujancia-zmona-interviu/

www.vaikystes-sodas.lt/Austejos-blogas/Dr.-Austejos-priimamasis.-Ar-galima-vaika-girti-zodziu-saunuolis/17020

Svečias terasoje

Parduodame dviratukus–viskas PARDUOTA

Šiemet orai už lango privertė anksti galvot ir traukt dviračius. Senus išaugom, atėjo laikas išparduot ir pirkt naujus dviratukus. Su balansiniais atsisveikinti išties sunku, pasiteisino jie labai mums.

Balansinis mini dviratukas (daugiau info paspaudus ant nuorodos, sėdynė reguliuojama) – tinkamas 2-4 m. vaikui, sėdynė raudona: 

Balansinis dviratukas(daugiau info paspaudus ant nuorodos, svarbus momentas – reguliuojama sėdynė) – 3-5 m. vaikui, sėdynė žalia (PPARDUOTAS JAU):

Dviratukas su papildomais ratukais – 3-5 m. vaikui, kaina 95 Lt.

“Barbiškas” paspirtukas, kaina 30 Lt:

Mamos, oj tos mamos…

Reikalai

Jaučiuosi kaip vėl iš naujo pradėjus rašyti blogą matyt panašiai ir yra, nes tokių tarpų ir ilgų pertraukų niekuomet nebuvo… Na, bet gyvenimas yra gyvenimas, vienus įvykius keičia kiti, ramesnį tempą – greitesnis, o čia žiūrėk jau ir žiema atėjo Esu susitaikius, kad visko ką sugalvoju padaryti tiesiog neįmanoma, bet stengtis verta.

Nuo vasaros pradžios vaikai lanko valstybinį darželį. Nesakau kad ten viskas WOW NEREALIAI, tačiau per paskutinius metus tiek su studijomis, tiek su darbu mačiau kaip ten sako N+K darželių ir galiu pasakyti, kad tai tikrai aukštesnio lygio nei vidurkis. Mums tiesiog pasisekė. Bet nepasisekė, nes normaliai darželio lankyti tiesiog mums nepavyksta – ligos (per visus du rudens mėnesius berods kad ėjo dvi savaites)… Tiesiog vieną dieną amžinai tekanti sloga ir kosuliai atsibodo tiesiogine to žodžio prasme ir ėmėmė ieškoti… ligų Kažkoks įtarimas viduj kirbėjo seniai, bet vis tikėjausi kad “sliga ne liga” ir tiesiog modavom ranka. Sloga, aišku jos šalutinis poveikis kosulys ir t.t. Kol vieną savaitgalį nepalikom vaikų pas senelius (beje penktadienį prieš paliekant buvom pas gydytoją – viskas buvo OK su sveikata, tik slogelė menkutė), o sekmadienį parsivežėm visiškai susirgusius… Taip stipriai kosėjo, kad aš praktiškai naktį nemiegojau. Antrą naktį tas pats… Nuvažiavom pas gydytoją, paklauso – stipriai pablogėjo, antibiotikai. Neleidau Tomui pirkti jų, kirbėjo, kad čia kažkas ne taip. Kiekvieną kartą iš senelių pasiimdavom “susirgusius”, net pikta būdavo… Tą kartą supratau, kad čia kažkas rimčiau nei “sloga ne liga ir ponas šalutinis poveikis kosulys”. Kitą dieną atsidūrėm “Pušyno kelyje”, kur apžiūrėjusi gydytoja permainius veidą: “KUR JŪSŲ GYDYTOJA BUVO – ASTMA”. Iš karto padarė alerginį tyrimą – voulia, alergiją sukelia KATĖ. Katė, kurios mes neturi, o kurią augina… seneliai… Na ir prasidėjo – masažai, inhaliatoriai, druskų kambariai, inhaliacijos… Vežiojimas du kartus per dieną dvi savaites… Lygiagrečiai vaikščiojom pas gydytoją polikninikoj… Ryškus pagerėjimas, išleidžiam vaikus į darželį – infekcija. Pasikviečiam senelius padėti, nes reikia mums išvažiuoti – vėl astmos priepoliai… Istorija – nuo pradžių. Dabar važinėjam į polikniniką į masažus, bioptron lempos terapiją ir krūtinės šildymus… Kitą savaitę turim gauti sanatoriją trims savaitėms, kraustysimės ten… O mums kaip tyčia parduotuvės atidarymo reikalai… Gerai, kad mano mama atvažiavus, dar 2,5 savaitės pabus ir padės mums, padeda mano tėtis kai reikia… Vienu žodžiu be senelių pražūtumėm. Kažkaip taip sutapo, kad visos šios mėsmalės pradžioj Tomas ėmė ir išėjo iš darbo, lyg žinodamas. O aš tuo tarpu kartu su dar keliom mamom prie viso to įkūriau neišnešiotų naujagimių asociaciją, ten irgi reikalų yra… Be Tomo neįsivaizduoju kaip dabar būtumėm gyvenę… Aišku, finansai ir visa kita, bet kadangi tikim labai tuo ką darom, manau, kad išsisuksim be skaudžių finansinių pasekmių… Bėda ta, kad apleidau vaikus – dėmesio skiriam, bet darbeliai, lipdymai, klijavimai lieka truputį nuošalyje, reikia susiimti, taip sakant dabar tikra homeschool atmosfera namuose turėtų būti  

Beje, ir toliau ko gero būtumėm gyvenę kaip gyvenome, patirtis rodo, kad joks gydytojas nepaskirs specialistų apžiūros jei to nereikalausi. Jau nekalbu apie sanatorinį gydymą – jei nesakysi, kad man priklauso ir noriu savo teise pasinaudoti, niekas nepadės ant lėkštutės ir nepasiūlys. Atkaklumo reikia, 100%. Beje, astmatikams piklauso kartas per metus sanatorinio gydymo, priklauso sanatorija po plaučių uždegimo, sergant dermatitu – taip pat kartą per metus…

Va tai tokia istorija apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėj.

Bet, anksti nustatytos bėdos turi didesnį potencialą būti eliminuotos, tad tikėkime gražiu rytojumi

Tėčiai…

Ko gero tokia ir yra tiesa ir mūsų šeimoje… Už tėčius – sūnų pirmuosius didvyrius ir dukrų pirmąsias meiles!

“Žaislų muziejus”

Rudenį startuos labai fainas projektas – “Žaislų muziejus”, su kuriuo mes esam kažkiek ir susiję. Jame bus pirmasis tokio pobūdžio Lietuvoje muziejus, planuojama apie jaukų centrą visai šeimai, ugdymo įstaigoms, pedagogams – veikla ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.  Kaip mes su tuo susiję dar negaliu pasakyti, bet tikrai greitai sužinosite Tad norėjau paprašyti, kad kas tik galite, prabalsuokite už juos login apdovanojimuose – reikia spausti ant širdutės dešiniam šone arba palaikinti FB’e iš šios nuorodos:

http://www.login.lt/apdovanojimai/nominacijos?id=511

O dar geriau – padaryti ir tą ir tą Dar galima balsuoti šešias dienas kasdien po vieną kartą (jei spausit ir ant širdelės, ir ant like mygtuko – bus du balsai). Būsime visiems labai dėkingi, o jei dar šia informacija pasidalinsit ir su savo draugais, bus visai super

I am your parent, you are my child…

Iš: http://francypantsacademy.com/2011/08/you-are-my-i-love-you-freebie/

Naminis plastilinas ir “Mamyčių klubas”

Tikrai ne pirma laida kur filmavausi, bet pastaroji sulaukė tikrai nemažai atgarsio – kartu su vaikais darėm lavinamąjį žaislą ir virėm plastiliną. Po laidos sulaukiau nemažai SMS, skambučių arba sutikau žmonių kurie laidą žiūrėjo, ir daug kas prašė dar kartą pasakyti koks gi tas stebuklingas receptas. Kadangi savaitgalį mes su Tomu praleidom su sodyboje švęsdami draugo gimtadienį, šiandien sumaniau parašyti, bet pastebėjau, kad “Mamyčių klubas” jau įsidėjo ir į puslapį reportažą, panašu, kad tokių prašytojų sulaukė ir jie: http://www.mamyciuklubas.lt/lavinantys-uzsiemimai/vasar%C4%97s-ir-vakario-naminis-plastilinas

Patį video reportažą iškirps Tomas ir tikiuosi įkels į blogą.

Beje, tikrai tokie dalykai nėra sudėtingi pasidaryti namuose ir labai labai džiaugiuosi, kad įkvėpėm nemažai šeimų užsiimti kažkuo panašiu

500-asis įrašas

Vauč. 500 įrašas yra ČIA. Pastebėjau visai netikėtai. Nemažai, sakyčiau, kaip baisiai užsiėmusiai dvynukų mamai, kuri ir dirba, ir studijuoja, ir dar visokios veiklos turi, o vyras, kuris lyg ir rašydavo kartais prapuolė su savo įrašais kaip į vandenį.

Labanaktis….

Pasikartosiu (jau buvo medinisarkliukas.lt FB sienoj), bet man… labai labai gražu  

Nuotraukos iš theberry.com

Privertė susimąstyti…

Ši istorija – viena iš daugelio “plaukiojančių” interneto platybės, bet tikrai privertė susimąstyti. Nežinau nei kas ją sukūrė, net ar tai tikrai, bet argi tai svarbu?

“Vaikštinėjau po prekybos centrą, kai mano akys užkliuvo už pardavėjos, grąžinančios pinigus mažam, kokių 5-6 metų berniukui. Sakydama „atsiprašau, bet šita lėlė kainuoja daugiau“, ji sužėrė jam į delniuką saują monetų. Berniukas pasisuko į pagyvenusią moterį, stovėjusią šalia jo: - Močiute, ar tikrai neužtenka mano pinigėlių? - Tu žinai, kad neturi užtektinai pinigų šiai lėlei, - ramiu balsu pasakė ji, ir, paprašiusi jo palaukti kelias minutes, dingo tarp prekystalių. Berniukas tebelaikė lėlę rankose. Neištvėrusi priėjau ir paklausiau, kam jis nori padovanoti šią lėlę. - Tai lėlytė, kurios labai norėjo mano sesutė. Ji tikėjo, kad Kalėdų Senelis ją atneš per Kalėdas, - nuleidęs galvą ištarė jis. Pasakiau jam, kad Kalėdų Senelis greičiausiai taip ir padarys ir kad nėra jokio reikalo dėl to liūdėti. Bet jis liūdnai atsakė: - Ne, Kalėdų Senelis negali jai nunešti ten, kur ji yra dabar. Aš turiu ją paduoti mamytei, kad ji perduotų sesutei, kai išvyks pas ją, – jo liūdnose akutėse sužibo ašaros. – Mano sesutė iškeliavo pas Dievulį. Tėvelis sako, kad mamytė irgi greitai turės ten išvykti, todėl pamaniau, kad ji galėtų perduoti šitą lėlytę sesutei. Aš sustingau vietoje. Berniukas pažvelgė man į akis ir tarė: - Aš paprašiau tėvelio, kad jis neleistų mamytei išeiti dabar. Kad jis paprašytų jos palaukti, kol grįšiu iš parduotuvės,- tada jis iš kišenėlės ištraukė gražią savo nuotrauką ir parodė ją man. Nuotraukoje jis meiliai šypsojosi. Aš noriu, kad mamytė pasiimtų šitą nuotrauką su savimi, ir nepamirštų manęs. Aš myliu mamytę ir nenoriu, kad ji išeitų, bet tėvelis sako, kad ji turi keliauti pas mūsų mažąją sesutę. –Tardamas šiuos žodžius, jis liūdnai žiūrėjo į lėlytę. Aš paskubomis susiradau savo piniginę ir pasakiau berniukui: - Patikrinkim dar kartą. Galbūt užteks pinigėlių nupirkti šitą lėlytę? – jam nematant, aš pridėjau keletą banknotų ir mes pradėjome skaičiuoti. Berniuko nuostabai, pinigų užteko ir netgi šiek tiek liko! - Dievuli, ačiū tau, kad mano pinigėlių užtenka! – tada jis pasisuko į mane ir pridūrė: - Vakar vakare prieš miegą aš prašiau Dievulio, kad mano pinigėlių užtektų šiai lėlytei, ir mamytė galėtų ją perduoti sesutei. Jis išgirdo mane. Aš norėjau paprašyti ir pinigėlių nupirkti baltą rožę mamytei, bet nedrįsau prašyti tiek daug. Bet jis man davė pakankamai, kad galėčiau nupirkti ir lėlę, ir rožę. Mano mamytei labai patinka baltos rožės. Netrukus grįžo berniuko močiutė, ir aš pasišalinau. Šįkart apsipirkinėjimas buvo visai kitoks nei įprastai. Vaikštinėdama po maisto prekių skyrius, niekaip negalėjau pamiršti to mažo berniuko. Tada prisiminiau, kad prieš dvi dienas vietiniam laikraštyje buvo nedidelis straipsnis apie girtą sunkvežimio vairuotoją, kliudžiusį lengvąjį automobilį, kuriame buvo moteris su maža mergyte. Straipsnyje rašė, kad mergaitė žuvo vietoje, o sunkios būklės moteris paguldyta į reanimaciją. Nejau tai ir buvo šio mažo berniuko šeima? Po poros dienų tame pačiame laikraštyje perskaičiau žinutę, kad moteris taip ir nebeprabudo iš komos... Negalėjau susivaldyti, ir, nupirkusi didelę baltų rožių puokštę, nuvykau į laidojimo namus. Jauna graži moteris gulėjo karste. Rankose jai buvo įsprausta mažo berniuko nuotrauka, o ant krūtinės buvo gulėjo jau mano matyta lėlė. .. Nei vienas nežinome, kiek gyvenimo mums yra duota. Mūsų gyvenimas gali pasikeisti per milisekundę, per kurią girtas vairuotojas nesuvaldė sunkvežimio... Vertinkime tai, ką turime brangiausio šiame gyvenime. Pasakykime jiems, kaip juos mylime. Nes rytojaus gali ir nebūti...”

Verta susimąstyti

Šiandien šitie žodžiai privertė prisiminti, kad mums dar yra kur tobulėti…

1. STABTELĖK su savo vaiku – kai kiti aplink šitaip skuba.
2. VAIKŠČIOK su savo vaiku – kai kiti vien tik bėga.
3. KALBĖK su savo vaiku – kai kiti geriau šaukia.
4. KLAUSYKIS vaiko – kai kiti apsimeta užsiėmę.
5. JUOKIS su savo vaiku – kai kiti žiūri piktai.
6. ŽAISK su vaiku kiti patys nori būti linksminami.
7. PAGIRK savo vaiką – kai kiti mato tik prasižengimus.
8. MOKYKIS iš savo vaiko – kai kiti yra praradę žinių poreikį.
9. SVAJOK su savo vaiku – kai kiti tapo labai ciniški.
10. SKAITYK su savo vaiku – kai kiti pirmenybę teikia televizoriui.
11. MELSKIS su savo vaiku – kai kiti yra praradę tikėjimą.
12. ATSIPRAŠYK savo vaiko – kai kiti apsimeta neklystančiais.
13. DRAUSMINK savo vaiką – kai kiti nesugeba nustatyti apribojimų.
14. APKABINK savo vaiką – kai kiti neįvertina prisilietimo jėgos.

Teisingi žodžiai, nors tu ką.

TA diena

Šiandien yra TA diena, kai vaikai turėjo gimti, bet tai įvyko kur kas anksčiau, todėl šiandien švenčiam 2 m. ir 3 mėn. gimtadienį! Pagalvojau, kad jau dėl to širdies taip negelia, kaip anksčiau, kad buvo.
O va ką sako apie 27 mėn. vaikus mano prenumeruojamas Baby centre:

Does it seem as if your toddler is constantly breaking the rules and you're constantly saying "no"? Don't take this as a deliberate sign of mischief, it's just normal toddler behaviour. He needs to assert his independence. You can ease frustrating moments by explaining the reasoning behind your rules. Saying, "You can't touch the cooker because you might get hurt," will make it easier for him to stay away. Another tip: Head him off at the pass with a little advance warning. If dinnertime is approaching and your toddler is immersed in play, say: "Five more minutes but then you must come to the table." This should help you avoid calling him again and again.

Kas tiesa, tas ne melas.
Beje, prieš keletą savaičių Tomas manęs klausia, kada man paskaitos. Sakau "lapkričio mėnesį, kodėl klausi?". Atsakymą jau žinojau: "kai mokaisi, būni kur kas geresnė vaikams". Velnias, ši sesija kaip tyčia vėlai. Va taip va.

Vaivorykštė

Prieš keletą savaičių (!) pro mūsų namus “prašvietė” fantastiško grožio didelė dviguba vaivorykštė – pirmoji matyta šiemet ir viena didžiausių kiek man teko regėti. Deja, mano fotografavimo įgūdžiai menki, tad perteikti viso grožio nepavyko. Praeitą savaitę, tiesa, apsilankiau fotografavimo kursuose, tad tikiuosi, nuotraukų kokybė pagerės. Nors ką ten per tas kelias valandas galima išmokti… praktikos juk reikia dabar, o jai ir laiko.

Vaikai ir šiuolaikinės technologijos

Prieš savaitę dalyvavau Login konferencijoj. Buvo šis bei tas ką sužinojau įdomaus, bet labiausiai tai mane sukrėtė (ko gero teisingiausias žodis) vaizdas iš ryto – maždaug 2000 žmonių prieš jai prasidedant sėdėjo įnikę į savo išmaniuosius telefonus, nešiojamuosius kompiuterius ar planšetes. Apie brandus jau nekalbėsiu, bet savaime aišku, Ipad, Apple ir panašiai. Ir pagalvojau – tai ką aš matau šiandien čia, tai yra mūsų rytdiena ir tokį vaizdą  po keleto metų matysiu tiesiog gatvėj…

Visuomet buvau iš tų mamų, kurios propagavo ekologišką motinystę ir labai domėjosi Valdorfo pedagogika (pastaruoju metu ja domiuosi mažiau dėl vienintelio dalyko – aplinkos skurdumo), ilgai maniau, kad jau mano vaikai tai nežiūrės filmukų, nežais kompiuteriu bent iki 5 m. ir ilgai neturės telefono…. O, bet, tačiau – realybė kiek kitokia. Pasaulis skrieja. O mes skriejam kartu su juo to net nenorėdami, bet neišvengiamai. Kaip tik prieš kokį mėnesį perskaičiau viename verslo leidinyje apie kartų kaitą. Ne, ne apie mamas, močiutes, o apie mus  ir visai nedaug jaunesnius paauglius 12-18 m.. Ir žinot kas ten buvo parašyta – beveik tas pats, kad mes prieš paauglius esam senukai! Paauglių karta už mus yra jau pranašesnė! Jie sugeba padaryti daug daugiau, daug greičiau… Jau visų jų pranašumų ir nebeišvardinsiu.

Suvedus straipsnį ir konferencijos patirtį padariau tokią išvadą (ko gero viduj jau buvau padarius ankščiau, nes vaikai jau kurį laiką gauna pažaisti su mano išmaniuoju telefonu, o ir filmukus žiūri, bet tik dabar susidėliojo ir ramiau pasidarė) – kad reikia priimti besikeičiančią aplinką ir jos iššūkius bei prisitaikyti prie jos. Ką jau kalbėti - juk mano pačios 70% dienos laiko praeina prie kompiuterio… Tomas šiuo klausimu buvo konservatyvesnis, bet įtikinau jį labai greitai - “Nebūkim bambekliai senukai! Priimkim iššūkius XXI a. tėvams”. Ir galiu

Taigi, planas toks:

leisti vaikams žaisti išmaniuoju telefonu kartą per dieną pasirinktą žaidimą (Vakariui ptinka Tom cat, Vasarei – burbulų šaudymas)

kasdien po 20 minučių – mūsų išrinktas filmukas per pc (kol galim renkam mes, bet visuomet bus galima panaudoti gudrybę: “Kurį nori žiūrėti - šitą ar šitą?”)

Dar laukia eilė nešiojamui kompiuteriui, bet vis atidėliojam šį reikalą.

TV baubo nebijom, nes tiesiog… neturim televizoriaus :)

Beje, vargas švietimo įstaigoms (tiek ikimokyklinėms, tiek visoms kitoms) ir ugdytojams, kuriems dabar sunku prisitaikyti prie besikeičiančių ugdymo sistemų, bet neišvengiamai reiks prisitaikyti prie šiuolaikinių technologijų.

Paveikslai

Šituo grožiu, kurį man persiuntė Tomas negaliu nepasidalinti! Va čia tai mama – vaikui užmigus pati nesiilsi, o kuria nuostabius kūrinius! Galvoju, gal reikia pamėginti ir mums pafotkint tokių grožybių? Nors jau vaikai gal didoki tokiai avantiūrai, miega nebe taip giliai kaip ankščiau :P

Visos yra laaabai mielos – tikra pasaka: