Hej

Skirkit 10 sekundžių savo brangaus laiko ir sudalyvaukite apklausoje, esančioje kairiame dienoraščio šone. Būčiau labai labai dėkinga :*

Kasdienybė

O kasdienybė mūsų tokia – vaikai šiuo metu itin kūrybiški, sugalvoja, sumąsto, pridaro… Nestabdau, leidžiu nors kartais ir norisi “statyt į rėmus” :)

Šiandien Vakarį radau “gyvenantį” spintoj. Iškraustė daiktus ir įsikraustė į lentyną :)

Na, ir, aišku, valgymas… Ko gero ne vieną mamytę ir tėvelį varo iš proto savarankiškas valgymas, bet kaip gali neleisti, kai jie to taip nori? Ir, beje, jiems taip valgyt daug skaniau – va net lėkštę išlaižė :D

Suaugusiojo vaidmuo vaiko gyvenime: namie, darželyje, mokykloje

Praėjusį šeštadienį Valdorfo mokykloje dalyvavau Iris Johanson psakaitoje “Suaugusiojo vaidmuo vaiko gyvenime: namie, darželyje, mokykloje". Man asmeniškai Valdorfo pedagogika yra labai patraukli savo idėjomis, pastaruoju metu nemažai gilinuosi į tai. Na, paskaitoje Iris kalbėjo ne apie Valdorfo, o savo patirtį ir reiškė savo nuomonę šiuo klausimu, noriu pasidalinti ja su jumis, kiek dar neišsitrynė jos žodžiai man iš galvos… Keletas minčių:

iki 10 metų vaikas moka susikurti saugumo jausmą tik viduje, jam trūksta išorinio saugumo ir gyvybiškai svarbu, kad tą jausmą užtikrintų suaugusieji.

Vaikas savo rėkimu parodo, kad jam trūksta saugumo (šalta, karšta, skauda, nori ko nors ir pan.). Suaugęs turi būti visuomet šalia, kad tai užtikrintų, tik tuomet vaikas bus saugus. Tačiau reik atkreipt dėmesį į tai, kad suaugęs turi būti su vaiku tuomet, kada vaikui jo reikia, o ne kada jam pačiam norisi, ir, kad vaiko nereikia mokyti kažką daryti, jis pats viską išmoksta. Rodyti tik pavyzdį. Tėvams reikia būti patiems savimi, o ne pasirodyti šaunesniems, geresniems, nes toks elgesys nėra tikras, ir vaikai tą jaučia.

Kai vaikas turi išorinį saugumą, tuomet turi ir vidinį. Tik turėdamas visišką saugumą, vaikas išliks smalsus, kūrybiškas, aktyvus…

Reikia leisti vaikams tyrinėti pasaulį savo (vaiko) būdu, o ne taip, kaip tėvams atrodo, kad reikia daryti.

Labai svarbu rutinos, taip vaikui nereikės sakyti ką daryti, jis pats žinos (dienos rutina, mėnesių, metų).

Žaidžiant vaikui reikia mažai dėmesio iš suaugusio. Tačiau kai vaikas išsigąsta, jam pritrūksta saugumo, nereikia mesti visko ir lėkti pas vaiką, o leisti vaikui pačiam prieiti, jį pakviesti, pasakyti ką nors jam, bet nepulti gelbėti.

Taip pat dažna tėvų klaida – laukimas rezultato iš vaiko. Pasyvus prisitaikymas – vaiko elgesys, kai vaikas jaučia, kad tėvai kažko iš jo nuolatos tikisi ir jis stengiasi atlikti viską kuo geriau. Tačiau toks vaiko prisitaikymas paauglystėj grįžta bumerangu – vaikas pradės maištauti, drąskyti akis, prieštarauti, plėšytis.

Kalbėta apie mišrias vaikų grupes darželyje ir jų naudą. Vaikas ieško savo vietos pagal kitus vaikus. Savo vietą randa ne pagal panašumus, o pagal skirtumus. Tačiau gali atsirasti statusai (pats aukščiausias, pats žemiausias ir panašiai). Todėl reikia nelyginti vaikų, nepriskirti statuso, o jei taip atsitinka, paaiškinti statuso privalumus.

Vaikas priima tik tai, kas jam įdomu, todėl nereikia primesti žaidimų, veiklos.

Kai vaikas negauna norimo suaugusiųjų dėmesio, pradeda konkuruoti dėl jo (verkimas, rėkimas, reikalavimai ir pan).

Kuo toliau, tuo labiau vaikai saugumo pasisemia iš savęs (maždaug nuo 8 m.) ir suaugusiųjų buvimo reikia vis mažiau.

Jei vaikystėj truks savisaugos jausmo, vėliau trūks pasitikėjimo savimi, bus pasyvus, prieštaraujantis, turės bendravimo problemų, užsidarys nuo bendrystės.

Reikia leisti vaikui pačiam išsiaiškinti, padaryti, patirti (dažnai tėvai vaikus stabdo arba atlieka viską už juos). Taip pat reikia nesitikėti ir nelaukti rezultato.

Kontrolė vaikui reikalinga tik tuomet, kai jam gali nutikti tikrai kažkas pavojingo. Tokiu atveju reikia vaiką sustabdyti, pasakyti, kodėl jam tai yra pavojinga ir paleisti. Gali būti, kad vaikas savo elgesį kartos daugybę kartų, bet suaugusiam reikia elgtis vis taip pačiai: sulaikau, paaiškinu, paleidžiu.

Jei buvo komplikuotas vaiko gimimas – saugumo jausmo reikia dar daugiau.

Saugumo nebuvimą galima ištaisyti paauglystėj, vėl atradus su vaiku ryšį, bet tai gana sudėtinga. Bet dar sudėtingiau ištaisyti klaidas vėliau.

Va tiek tų minčių, vaizdą, tikiuosi, galima susidaryti.

Vestuvės…

Dar kartelį sveikiname Inesą ir Audrių sukūrus gražią šeimą ir linkim greičiau ją padidinti :)

Tarzanija tarzanams

Praėjusiį savaitgalį, palikę vaikus su močiute, su draugais patraukėm link Alytaus esantį pramogų parką “Tarzanija” Drąsiai galėjom vežtis mažuosius, nes teritorijoj nemažai vaiklos ir tokiems mažiukams, aplinka gražiai sutvarkyta, o ir dvi auklės buvo atvažiavę ir pasiruošę padėti :) Aš kaip didžiausia bailė įveikiau tik vieną trasą, nors dabar jau gailiuosi, jei atvirai :), bet kiti nepatingėjo ir nepabijojo 5 ar visų 7 trasų praeiti. Trumpas reportažiukas:

Kalba šnekučiai

Galvoju, kad jau reik pradėti rašytis, ką vaikai kalba, nes žodžių jų žodyne tikrai nemažai, o taip nesinorėtų praleisti šio svarbaus raidai etapo…Užrašyti tikrai nėra lengva, nes vaikai iki kažkelių metų turi savo kalboj berods net kelis tūkstančius garsų, o mes naudojam tik 32 (ar ne?), tai bandysiu kuo tiksliau atkartoti :D

Tėtė – tėte

Mama – mama (nors dažniausiai kai paklausiu kur mama rodo kad nėra :))

Ačiū – atiū

Duok – duooo (daugiau Vasarė šį žodį naudoja)

Kas čia – kase, kate (šie žodžiai turi daug variacijų)

Teta – teta (auklė)

Dėdė – dėde (Vasarė kaimynus taip vadina)

Ate – ateate arba tete

Sesė – tiatia (Vakaris)

Brolis – buo (tik Vasarė sako)

Bučkis – ba (Vakaris)

Valgyti - mamamam

Ne – -nenenene

Mašina – brrrr

Vaikai – iala (panašiai kaip lialia, retai pasako)

Sudėtingiau užrašyti gyvūnus:

Katė miau – piaa arba miaaa

Šuo – av av av  (toks ne visai AU) arba O O O

Karvė – vūūū

Taip pat ištaria kaip sako ežiukas, meška, beždžionė, šernas, kiaulė, dramblys, vilkas, bet, šių tikrai neužrašysiu :D :D :D

Tiesa, kai kuriuos užtenka paklausti, pvz, kaip sako šuo, ir iškart pradeda loti, kitus reikia ir pasakyti, tik tuomet atkartoja. Turim tokią knygutę su gyvūnais, tai visa jau “suskaityta” :)

Ir dar… Paryžius

Antrą dieną atsikėlėm su skaudančiom kojom, nes pirmą teko numinti ne vieną kilometrą, būtų dar nieko, bet lipimas į Eifilį padarė savo :) Tomas ėjo prisėst ant kiekvieno suoliuko, ar, kai pragiedrėjo, kėsinosi prigult visuose parkeliuose :) Iš ryto oras buvo apniukęs, bet link pietų pasitaisė. Trumpas lietutis nesutrukdė mums iškelt kojų iš namų, tad savo antros dienos turą nusprendėm pradėti nuo Monmartro.

Tiesa, pakeliui į metro stotelę nuėjom apžiūrėt Pompidou centro (šiuolaikinio meno centras Paryžiuje). Nė minutės kelio, ir, mes jau šalia. Smagiai pasijuokėm iš to, kad kai rinkomės butelį, buvo įdėta ir Pompidou nuotrauka, o Tomas apžiūrinėdamas leptelėjo - “ką mes prie šitų stroikių gyvensim?” :D Tokiems gardumynams sunku atsispirti… Pasiekėm savo tikslą. Monmartras tikrai nuostabi vieta… Gal kiek komercinė jau tapo, bet bohemišką dvasią galima pajusti.

Bekopiant į kalniuką atsiveria Paryžiaus panorama. Galima į Monmartrą keltis funikulierium, bet mes vėl savomis kojytėmis lipom laiptukais. Šita gatvės muzikantė tiesiog užburianti:Dažna poilsio minutėlė :) Monmatrto dvasią kuria menininkai, siauros gatvelės, kavinės ir įsimylėjėlių porelės Buvau taip užsimanius moliuskų, kad ieškojom kur jų pavalgyt nuo pat ryto. Su valgiu mums sekdavosi sudėtingai, mat mėgstam gerą ir kokybišką maistą, užsienyje ieškom vietinių pamėgtų vietų, bet už patrauklią kainą, kas Paryžiuje buvo itin sudėtinga misija. Bet įveikiama :) Pora valandų klaidžiojimo ir moliuskai atsidūrė ant mūsų stalo :) Na, o čia skulptūra berods prie Eustachijaus bažnyčios? Shame on me, nebepamenu :)

Sekantis mūsų sustojimas – Luvras. Į vidų nėjom, nesam muziejų mylėtojai ir manom, kad meno dirbiniai geriau atrodo internete, o ne originalai (nepykit meno gerbėjai :)), o dar kilometrinės eilės prie įėjimų tiesiog numuša bet kokį mažiausią norą joje stovėti, tam, kad, pavyzdžiui, pamatytum Mona Lizos paveikslą, kuris visus nustebina labiausiai tuo, kad yra itin mažas (nesiekia A3). Na, kaip mona Liza išsiskiria savo mažumu, taip Luvras didumu. Aš ko gero visą likusį kelionės laiką tik apie tai ir kalbėjau, KOKS JIS MILŽINIŠKAS. Net nežinau su kuo palyginti… Tikrų tikriausiai buvau apakinta muziejaus dydžio… Gal kaip mūsų 1/3 Gedimino prospekto skirta vien muziejui per tris berods aukštus:) Kai vis atsitiktinai atsidurdavom per tas dienas šalia Luvro, iš Tomo kaskart išgirsdavau klausimą “o kas čia per pastatas?”

Pasivaikščiojimas Senos pakrante Vakare – pėsčiomis iki Operos kvartalo. Opera graži, bet mūsų tikslas – vietinių pamėgti japonų restoranėliai. Vakarienė buvo superinė ir už visai padorią kainą… Originalus metro. Matėm vienam laikraštį straipsnį apie jį, bet prancūziškai nesupratom :) Vitrina, pro kurį ramiai nepraeidavo nei vietiniai, nei turistai. Kažin kaip ten pas juos su lygiom galimybėm ir teisėm? :) Dienos pabaigtuvės :)Trečioji diena buvo mažiau turininga, iškeliavom su visais daiktais, kojas jau ir man šiek tiek buvo pakirtę, tai tik pripirkom vaikam dovanų ir patraukėm link Triumfo arkos pėsčiomis. Nedaug trūko, bet tikslo nepasiekėm, tik iš toliau pasižiūrėjom :)

Išvados – į Paryžių skirsčiau dar, mums jis tapo vienu iš TOP 3 miestu, drąsiai konkuruojantis su Barselona, Londonu ir Stambulu (man). Tik kainytės šiek tiek kandžiojasi…

Truputis saulės iš Paryžiaus

Kol dar įspūdžiai neišsitrynė… Mano nuomonė tokia - Fantastiškas miestas su fantastiškomis kainomis :) Tie 150 Lt už lėktuvo bilietą – visiškas niekutis, palyginus su tuo, kokios kosminės ten kainos. Reiktų gerai pagalvot kur brangiau – Londone ar Paryžiuj. O ir trys dienos pasibūti mažoka (manyčiau, kad Paryžiuj reiktų praleis savaitėlę, ypač, jei patinka vaikščioti po muziejus), bet jau mes nerimavom dėl vaikų. Tai buvo pirmas kartas ne tik kai taip ilgai paliekam, bet apskritai, nesam nakčiai palikę :) Na, ir toliau manau, kad pora dienų per metus atskirai nuo vaikų visiškai pakanka, o tiek keliaut, tiek laiką reikia leisti su vaikais, jei jau jų turi :)

Atvykom į Paryžių jau vėlokai, išsinuomotam bute buvom apie 21.30 jų laiku (Lietuvoje 22.30), vos pasidėję daiktus lėkėm ieškot kur pavalgyt. Na, paieškos baigėsi tuo, kad atsisėdom kažkokiam populiariam restorane, kur kainos pritaikytos tik vietiniams - vakarienė kainavo 64 Eur dviem, ačiū dievui tokių klaidų daugiau nedarėm, nes būtumėm bankrutavę :), bet vieta ir tai, kas vyko tame skverelyje buvo verta tos kainos. Mes papuolėm į kažkokius šokius, kur susirenka vietiniai (beje, pasipuošę, su šokių apranga ir batais) ir… šoka. Tiesiog gatvėj. Vaizdas buvo užburiantis, nes šoko tikrai ne pradedantieji…Gaila, kad nuotraukos neitin kokybiškos, tik vienas kadras vertas parodyti viešai…

Vieta, kur apsistojom buvo visiškai nereali – iki Pompidou centro nė minutės nėra, iki Luvro max 10, iki Senos kokios 5… O ir kaina, palygint su vieta, buvo itin nedidelė. Aišku, kambaryje be lovos, dušo, wc ir mini virtuvėlės nieko daugiau nėra, bet juk ne ilsėtis važiavom, o kuo daugiau pamatyti.

Pusryčiai miesto centre.Kol pusryčiavom susirinko toks nemažas pulkelis balandžių Mane žavėjo įvairūs fontanai fontanėliai, esantys visame mieste:Prie garsiosios Notre Damo (Motinos širdies) katedros Spynelės ar tiesiog kaspinėliai, kaip meilės įrodymas meilės mieste :) Galėtų varžytis su Užupio tiltais. 

Panteonas

Liuksemburgo sodai – visiškai nereali oazė mieste. Kas ilsisi, kas pietauja, kas miega, kas žaidžia, kas skaito, kas laivelius plukdo, kas sportuoja…  O tokių vaizdelių, kur porelės sėdi – apstu visam mieste :) 

Mūsų akį traukė ir vaikų aukštelės – pačiam centre jų pilna, geresnės yra mokamos, bet užtat vaikams veiklos pasirinkimas milžiniškas. Ir, svarbiausia, saugu – teritorija aptverta, yra prižiūrėtojai.

Prie šios ponios Tomas mane privertė prisėst ir apsimest, kad esu baisiai pavargus. Antrą dieną apsimetinėt nebereikėjo, nes atstumai tikrai ne vaikiški :) Na ir dar keletas mano silpnybių – knygynėliai, kurių visur pilna (gerai, kad čia Prancūzija, o ne UK, nes būčiau vėl pinigų išleidus)… …ir sendaikčių turgeliai, kur jau pirmame “sumedžiojau” nerealias megztas vienodas kelnytes vaikams su vyšniomis :)   Pakeiliui į Eifilio bokštą – Dome bažnyčia ir superiniai Invalides sodai šalia

Na ir miesto simbolis, į kurį per klaidelę (atsistojom ne toj eilėj) teko lipti laiptais, kas mus ir pražudė :D  Atgal jau ieškojom traukinio, nes kojas vos vilkom, bet tikrai buvo verta. Į trečia aukštą nepakilom (aš esu buvus ankščiau, o Tomui, pasak jo, “užteko ir vaizdų iš antro aukšto”).    Polsis pusiaukelėje…

… ir fantastiški vaizdai    Viena iš nedaugelio nuotraukų kartu. Keliaujant dviese jau taip būna :) Šitą nuotrauką pavadinčiau “lojalus darbdaviam”, ar kaip, Tomai? :) Pirma diena ėmė ir greit prabėgo, tęsinys netrukus :)