2012 m. balandžio 30 d.

Filmukai

Kokį kartą per savaitę mano chebrytė žiūri filmukus. Mėgstamiausias – senasis “Mikė Pūkuotukas”, tačiau pastaruoju metu dažniau žiūri vaikai ir kitus filmukus rusų arba anglų kalba. Žiemos sezonu tokie vakarai dažniau vyksta (maždaug tris kartus per savaitę), bet dabar, kai saulė vis kviečia į lauką tą daro tikrai retai. Beje, televizoriaus mes neturime visai (tikiuosi protas nesuskystės ir nesugalvosim įsigyti tos protą bukinančios dėžės, mūsų poreikius pilnai patenkina internetas, kompiuteris, radijas ir spauda).

2012-04-30

Vaikai

552786_10150730418019394_779884393_9120296_1904583553_n

Happeak parduotuvės gimtadienyje, fotografavo Raimonda Vyšnia

2012 m. balandžio 25 d.

Kur aš su sese buvau?

Vakar vaikai pasiprašė pažiūrėti Simonos ir mano vestuvių filmuotą medžiagą. Bežiūrint identifikavo Simoną, mane, senelį su ūsais, senelį iš Alytaus, Viktoriją (Vakario krikšto mama), Paulių (Vakario krikšto tėtis), močiutę su baltais plaukais ir kt.

Paskui kilo diskusija:
Vakaris: "O kur aš su sese?"
Aš: Tavęs ir sesės dar nebuvo.
Vakaris: Mes su kažkuo likome namuose?
Aš: Nebuvo dar jūsų, su niekuo nebuvote.
Vakaris: Tai mes vieni namuose buvome palikti (labai rimtai vaikas klausia susijaudinęs ir virpančia apatine lūpa).

Tai ir nesugebėjau vaikui paaiškinti, kad jų dar nebuvo :) Sunku vaikams suvokti, kaip gali taip būti, kad jų kažkada nebuvo. Jei nebuvo ten, tai kažkur gi vistiek buvo...

Derybos

Pastaruoju metu vaikai labai derasi, ypač Vakaris.

Susitariam, kad paims po du guminukus. Pasiima, Vakaris sako, aš noriu dar – duok keturis. Paaiškinu, kad sutarėm po du. Sako, gerai, tai duok dar du Šypsena 

Anksčiau mūsų triukas kai susitardavom, kad kažką veiksim ar gaus “paskutinį kartą” jau nebeveikia. Iškart pareiškia – ir su “pačiu paskutiniu” pasiūlytu nebesutinka: “dar du ir viskas” (o neretai ir keturis) Šypsena

Apie dvi šeimas…

Gyveno kaimynystėje dvi šeimos. Vienoje visi gyveno taikiai, kitoje nuolat pykdavosi.
Pajutusi pavydą, žmona, iš besipykstančiųjų šeimos, sako vyrui:
- Nueik pas kaimynus, pažiūrėk, ką tokio jei daro, kad pas juos visad tokia taika ir ramybė.
Nuėjo kaimynas, pasislėpė ir stebi. Mato, kaip moteris plauna namie grindis, staiga jos dėmesį kažkas patraukė virtuvėje ir ji dingo. Tuo pat metu jos vyrui kažko skubiai prisireikė namuose. Vyras nepastebėjo kibiro su vandeniu ir jį užkabinęs išpylė.
Čia pat atėjo žmona ir pradėjo vyro atsiprašinėti:
- Atleisk brangusis, aš kalta.
- Ne, tu man atleisk, aš kaltas.
Susisielojęs kaimynas grįžo namo, o žmona jo klausia:
- Na kaip, matei?
- Taip!
- Ir?
- Viską supratau! Pas mus VISI TEISŪS, o pas juos VISI KALTI.

O KURI ŠEIMA TAVO?

545014_10150818472887089_173294067088_9554655_194174960_n

Šaltinis: Psichologija.

2012 m. balandžio 23 d.

Piešiniai ant veido

Per gimtadienį mano sesuo ir kaimynė neblogai pasidarbavo. Rezultatas:

IMG_9512IMG_9506

IMG_9507

IMG_9513

IMG_9510

IMG_9511

Sodinam gėlytes

Pats laikas apsitvarkyti terasą. Šiemet gėlių nesėjau – keli metai pasimokiau, kad vis tik pirktinės išdygsta greičiau ir auga vešliau, nei mano pačios sėtos. Taigi, tvarkomės. Tiesa, labai greitai supratau, kad jei noriu, kad vaikai netrukdytų – vienintelis būdas juos įdarbinti. Taip ir padariau. Ir tiesą pasakius padėjo tikrai nemažai – ir iš vazonų žemes išėmė, ir naujas krovė, ir žolių šaknis rinko, ir vazonus nešiojo.

IMG_9582IMG_9584

Trečiasis gimtadienis su draugais

Gimtadienį su draugais šventėm šeštadienį – pavyko ištaikyti patį geriausią orą šiais metais – temperatūra apie 20 laipsnių, vieta – gamtininkų namai, esantys visai šalia mūsų namų (vaikai dabar per savaitę ten apsilanko bent kelis kartus). Svečių buvo nemažai, gaila, kad ne visi galėjo atvykti (kelis vaikus išguldė ligos). 

Reportažiukas

Stalas paruoštas…

IMG_9429IMG_9430

Kol laukia svečių…

IMG_9434

Sveikinimai, dovanos…

IMG_9448IMG_9459

IMG_9466IMG_9469

Programa mūsų buvo paprasta, bet atrodo, kad pats tas trimečiams.

Aplankėm gyvūnus (gaila, kad šeštadienį ten uždarytas pagrindinis aptvaras ir po žiemos dar neišleisti visi gyvūnai, nors oras tam ir buvo labai palankus – kol kas dar nematėm asiliuko, naminių paukščių, ožkyčių):

IMG_9572IMG_9574

IMG_9455

Gyvūnus piešėm ant veido:

IMG_9484IMG_9495

Pūtėm burbulus (deja, nuotraukų nėra).

Tiesa, buvo dar nemokami atrakcionai – viesulas (visus vaikus taip pasukti – yra ką veikti Šypsena):

IMG_9555

Pūtėm žvakutes:

IMG_9524

Ir dar kartą… Ir dar, ir dar, ir dar…  Kol visi užpūtė bent po kartą Šypsena

IMG_9540

Tada reikėjo tortą nešti…

IMG_9545

O tada dar ir atpjauti:

IMG_9550

Gimtadienis buvo šaunus – oras geras, kompanija nuostabi, programa – neperkrauta užduotimis ir veikla, o veikla – tokia, kokia ir patinka trimečiams. Jei tik oras leistų, gimtadienį gamtininkų namuose švęstumėm kasmet – graži būtų tradicija…

2012 m. balandžio 22 d.

Trys tortai

Tiksliau trys dienos šventimo ir keturi tortai Šypsena

Pirmasis: su Vilniaus seneliais ir krikšto tėveliais. Turėjo būti naminis medutis, bet trečiadienio įvykis sugriovė planus – grįžtant iš ligoninės parduotuvėje nusipirkom karamelinį tortą su lazdyno riešutais (mėgiamiausias mūsų pirktinis – karamelės jame iš tiesų gausu):

IMG_9416

Antrasis šventimas ir antras bei trečias tortai – penktadienį su mano sese. Fantastiško skonio “Tų kepėjų” keksiukai – gražūs pažiūrėti, itin skanūs – jokio kičo tik rafinuotas stiliusŠypsena Kol vaikai valgė, aš sukau ratus aplink ir bandžiau atimti kąsnelį kitą…

IMG_9423IMG_9426

Na ir paskutinis, trečiasis – naminis medutis. Tai mano pirmas keptas “rimtas” tortas. Gal ir nėra labai sudėtinga iškepti, bet laiko tai tikrai suryja… 

IMG_9428

Visi tikrai labai skanūs, kai kurie dar ir labai gražūs – vaikai turėjo nemažai progų užpūsti žvakutes Šypsena Man pirktiniai vaikiški tortai varo neviltį – neaišku kas paslėpta po tuo sintetikos, baltymų ir cukraus sluoksniu, o ir paveiksliukai tai tiesą pasakius su skoniu neretai prasilenkia…

2012 m. balandžio 19 d.

Ligoninė

Kaip žinodami davėm auklei laisvą dieną, o Tomas pasiėmėm laisvadienį. Kūrėm planus ką veiksim vaikų gimimo dieną… Bet nereikėjo – kažkas iš viršaus suplanavo už mus. Viskas vyko žaibiškai – vaikai maudėsi, susipyko, pradėjo stipriai rėkti, Tomas iškėlė juos iš vonios, kad pats nepradėtų rėkti išėjo iš vonios, minutė nepraėjo – tylu, iškart nueina – atneša vieną vaiką man, kažką pasako (berods “dujos” ar kažką) ir suprantu kad vaikas be sąmonės, mėlynuoja, oro beveik neįkvepia… Tomas skambina greitajai, paliepia man išeit į lauką, pats pakviečia kaimynus, kad padėtų… kažkas vynioja nuogą ir šlapią vaiką į pledą, kažkas atiduoda savo striukę apklot. O aš visą laiką judinu, žadinu: “Kvėpuok, pasakyk ką nors, kvėpuok, aš tau sakau KVĖ-PUOK, NEMIRK” ir panašiai. Pamenu, Tomui liepiu Vasarės galvą iškelt kad būtų ne į petį atremta, o daugiau gautų oro. Vasarė visą laiką dejuoja, suprantu, kad jai lengviau, o Vakario kvėpavimas kartais net sustoja… Kaimynai pila vandenį Vakariui ant galvos. Greitoji atvažiavo žaibiškai. Prieš pat įvažiuojant greitajai, Vakaris visas dar be sąmonės sako “Mamyte…”. Suprantu, kad geriau. Galų gale atsiranda reguliarus kvėpavimas. Sėdam į greitąją, matau, kad vaikai nuo ryškių šviesų atsimerkia ir “grįžta į save”. Mes išvažiuojam, Tomas iš paskos. Pradeda abu kalbėti. Vakaris sako: “Greitoji pagalba” ir šypsosi (ogi vaikams tos mašinos tokios gi įdomios!). Deguonis. Suprantu, kad baisiausia – praėjo. Nuveža tiesiai į reanimaciją. Diagnozė – labai stiprus apsinuodijimas CO. Vaikai atsigavę visiškai, su personalu kalba apie knygeles ir filmukus. Mums ramiau, bet gydytoja neoptimistiškai praneša: “Neaišku kiek pažeistos smegenys. Gali būti, kad šis įvykis turės pasekmių”… Vasarei – didelis kalio trūkumas, trikdo širdies darbą. Mūsų nakvoti neleidžia, užmigdom vaikus ir išvažiuojam. Paskambinam ryte, nuramina, kad vaikams viskas OK, jie jau švenčia gimtadienį (personalas ir tuo pasirūpino Šypsena), leidžia mums atvykti po 10 valandos. Dar pusdienį praleidžiam ligoninėj, vaikai ten gerokai pasilinksmino ir palinksmino gydytojus, paguli  į baro kameroj, ištiria akių dugną, ar neatsirado kraujosruvų po samonės netekimo. Neatsirado, reiškias smegenų pažeisti nespėja ir išleidžia namo. Vakare atšvenčiam gimtadienį su tėvais ir krikšto tėvais. Tokios patirties nelinkėčiau niekam. Didelis ačiū reanimacijos darbuotojams (ten dirba pačios maloniausios gydytojos ir seselės), bet dar kartą ten apsilankyti nenorėčiau…

Na, o čia jau po viso išgyventi košmaro – mūsų dovanos. Vakariui: prijuostė su morkomis ir kepėjo (ne virėjo!) kepurė, jo mėgiamiausių spalvų, specialiai pasiūta siuvėjos:

IMAG0025

Vasarei – balerinos/šokėjos/boružėlės sijonas. Irgi specialiai jai siūtas (važiavom rinktis medžiagą, matuotis pas siuvėją – kiek laimės buvo!)

IMAG0026

Apdarų, tiesa, nenusiima Šypsena

Personalo dovanos:

IMAG0027

IMAG0028

Baro kameroj:

IMAG0033IMAG0031

P.s. Važiuojam namo, Vakaris reiškia savo nepasitekinimą: “Ne su šita mašina noliu vaziuot, noliu vaziuot su ta kul atvaziavom!”.

2012 m. balandžio 15 d.

“Gamina” vaikai

Auklė juokauja, kad kokį žaislą vaikai begautų, pirmiausia ką padaro – “iškepa”. Tam ypatingai tinkami lavinamieji žaislai:

tuoj į “kepsnį” bus sudėtos ir kaladėlės

IMG_9361

plaka, plaka, plaka – per dieną šimtus kartų

IMG_9365

“tortas” iš žaidimo su burbulais

IMG_9368

Aišku, iniciatyva – Vakario.