Dar vienas mėgiamiausių eilėraščių – tas, kurį apskaičius reikia kartoti dar. Ir dar, ir dar, ir dar 
Prie namuko
Teka upė,
Ant lieptuko
Tėtis tupi.
Meškerytė
Jo ilga,
Kaip katytės
Uodega.
Į plūdelę
Žvalgos vis,
Traukia iš vandens
Žuvis.
Pabraukiau žodį “tėtis”, nes truputį pakeitėm – vietoj “tėtis” originaliam variante yra “Vytas”, bet mums “tėtis” labiau tinka
O gal ne švietimo, bet mūsų? Labai norėčiau, kad mūsų vaikai mokytųsi tokioje mokykloje… Tikiuosi, kad Lietuvoje rasis kas nors panašaus… Žiūrėjau ir vietomis šiurpuliukai ėjo, kai supanti, kad tokia šiandien realybė… Mokytojai ir tėvai paskui vaikus nebespėja.
Trumpa istorija apie Vakarį: buvom sodyboj su draugais, stovėjo įjungtas kompiuteris, kuriam buvo screensaver’is su krentančiais burbulais. Vakaris prieina ir pirštu bando juos sprogdinti! “Touch screeno” vaikas! Bet realybė yra realybė, nemanau, kad realu tai sustabdyti, geriau prisitaikyti…
Toks klausimas prašymas – visais įmanomais kanalais ieškome kas galėtų paskolinti seną medinį arkliuką parodai. Jei galėtumėte pasidalinti šia žinute per savo draugus, būčiau oj kokia dėkinga!
Dėmesio! Labai ieškome senų, dar iš mūsų ar mūsų tėvų vaikystės išlikusių medinių arkliukų (supamų, ant pagalio ir kitokių). Arkliukas turėtų būti ne naujesnis nei 15 m. Jei kas turite ir galėtumėte paskolinti keletui savaičių - būtumėm beprotiškai dėkingi ir dar labiau laimingi. Pažadam gražinti tokį, kokį paėmėm. O kiekvienam, paskolinusiam mums arkliuką padovanotumėme 30 Lt dovanų čekį parduotuvėje www.medinisarkliukas.lt. Pasiūlymų lauksime el paštu klausk@medinisarkliukas.lt
Kas turite galimybę – pasidalinkite savo bloguose, FB ar prasiųskite draugams meilu, ačiūūūū!
Vėl! Ruošiamės fotografuoti žaislus ir ieškom CHARAKTERINGŲ vaikučių mūsų reklamoms.
Visus reikalavimus ir prizus rasite čia:
http://www.medinisarkliukas.lt/apie-mus/konkursai
Jei manot, kad jūsų vaikutis išskirtinis, įsimenamo veiduko, yra 0-4 m. amžiaus, nuotraukų lauksime klausk@medinisarkliukas.lt.
Neabejotinai vienas mėgiamiausių vaikų eilėraščių yra M. Vainilaičio “Cha cha cha” iš knygos “Juokų maišelis”. Ši knygutė likus dar nuo tada, kai aš mažytė buvau ir tikrai, atsimenu iš prisiminim ją pakankamai gerai. Knyga “gyvena” pas mano tėtį Alytuj, kiekvieną kartą kai atvažiuojam senelis arba mes paskaitinėjam ją prieš miegą (stovi visuomet prie lovos, kurioj mes miegam). Šeštadienį ruošiamės gult, atsisėdam lovoj, o Vakaris sako:
-O chą?
Taigi:
Vaikštinėjo vienas Cha.
Susitiko antrą Cha.
Į namus jį pavadino,
-Liūdna,Cha?
-Liūdnoka,Cha.
Trūksta mudviem trečio Cha.
Jei ateitų trečias Cha -
Suskambėtų cha cha cha!
Į duris pabeldė svečias.
-Kas ten?
-Cha-bičiulis trečias .
Svečiui durys atsidarė.
-Prašom,-Cha ir Cha jam tarė.
-Prašom,Cha!
-Sėskis,Cha!
Be tavęs,bičiuli Cha,
Neskambėjo cha cha cha!
Neįtikėtinai greitai baigėsi ši vasara – atrodo, nespėjom nė mirktelėti. Ne viską, ką buvom suplanavę padarėm, na, bet nuveikėm irgi nemažai. Labai tikiuosi, kad laukia ilgas, šiltas, saulėtas ir labai gražus ruduo – nesibaigianti bobų vasara…
Paskutinį savaitgalį praleidom puikiai – atsikėlėm šeštadienį, pakavomės daiktus į Alytų, laukėm, kol Tomui paaiškės ar jis skris sklandytuvu tądien, ar ne. Kai paaiškėjo, kad neskris, nusprendėm į Alytų nevažiuoti – šiaip ar taip buvo nedėkingas laikas – dar ne vaikų pietų miegas, bet jau beveik. Valandžiukę nusprendėm praleisti Sereikiškių parke. Lesinom antis (kai laukiausi eidavom su Tomu kiekvieną savaitgalį palesinti šių paukščių, dabar tai darom ne itin dažnai), papriešpiečiavom parke (o vaikai sužinojo dar vieną žodį – piknikas), pasisupo mažieji vaikų žaidimų aikštelėje. Smagumėlis! Gaila, kad tokių valandų būna ne tiek ir daug – vis skubam, lekiam, nieko nespėjam, dirbam…
Šeriam antytes. Pirmą kartą jie tai darė visai be pagalbos – patys.
Piknikas (nebuvom jam pasiruošę – tik parduotuvėj nupirkau bandelių ir šaltos arbatos. Bet vis tiek labai skaniai papriešpiečiavom
Ant sūpynių – suposi ir vaikai, ir mes buvom užsikabaroję
Žinoma, viskas tuo nesibaigė – juk Sereikiškių parke prie vartų yra mašinėlės. Įeinant Tomas lengviau atsikvėpė, sako “praslydom”, kaip žinodama, jam sakiau nesidžiaugti kol neišėjom 
Vasarės mašinos pasirinkimas (OMG!)
Savaitgalis, žinoma, tuo nesibaigė – lėkėm į Alytų pas senelį (stengiamės ilgesnį kelią važiuoti kai vaikai miega). Visus senelius vaikai baisiai myli, būna labai gera motyvacija, kai pasakom, kad važiuojam pas senelius
Šiandien buvom pas mano močiutę – buvo giminės pasisėdėjimas (20 m. kai mirė mano diedulis). Vaikai tokiuose pasisėdėjimuose kategoriškai atsisako valgyt (nežinau ar dėl žmonių gausos, ar dėl maisto gausos) ir nebūna labai patenkinti (žinoma, tik tol, kol kas nors jų neužima – dažniausiai tai būna mano pusseserės ar tetos). Vaikams kaime labiausiai patinka tvartas (o, taip!), net krykščia iš laimės kai mato žąsis, kiaules, kalakutus, vištas, karves ir kitus ūkio gyvūnus
Vaikai kuo toliau tuo geriau ir daugiau kalba. Dabar jie – 2-3 žodžių sakinių stadijoj, t.y. paskutinė stadija prieš tikrą kalbėjimą. Kartais kalba ir ilgais sakiniais, bet tuomet nelabai ką eina suprasti (na, aš dar iššifruoju, bet reik gerai įsiklausyti). Naudoja šias kalbos dalis: daiktavardžius, veiksmažodžius, būdvardžius, skaitvardžius, įvardžius. Vakaris šiuo metu sukalbėjimu lenkia sesę, nors ir ne itin daug. Kartais jau “priskaldo bajeriukų”. Kalbam praeitą savaitę, klausiam koks kieno vardas (žino visų mūsų vardus – Tomas, Simuona, Asarė, Akaris).Vakaris dėsto:
-Mama – Sūis (sūris), tėtė – Sūis, sesė – Sūis, as – Sūis, o zuikis – Lapė.
Pasakė ir juokiasi
Beje, zuikis – jo mėgstamiausias žaisliukas, “miego brolis”.
Mūsų Vasarė tokia – labai smulkutė, bet itin greita, judri ir nenustygstanti vietoje. Prie viso to dar ir labai lanksti – jai juoko darbas padaryti špagatą, įlipti į vonią, išlipt iš aukštos maitinimo kėdutės pačiai, užsikart ant pianino viršaus ar dar velniai žino ką. Kaip ir prieš keletą dienų – pasakoju Tomui, kaip prieš valandžiukę Vasarę radau stovinčią mažoje kriauklėje. Pakalbam ir abu staiga suvokiam, kad namuose tyla (o tyla mūsų namuose reiškias nelabai gera byla – jau kažkas kažką daro…). Įlekiu į vonią – o Vasarė “sėdi” kriauklėj ir prausiasi (“pausiasi”), visa laiminga laiminga 
Šią vasarą ilgesnių atostogų neturime – tiesiog tokios aplinkybės ir galimybės šiuo metu. Man tai sakyčiau itin sudėtingas laikotarpis – pripratus gyventi taip, kad vos lagaminą išsikrauni, reikia vėl susikrauti… Na, bet yra kaip yra, reik pakentėti ir tikiuosi, kad greit vėl galėsiu prisiminti ką reiškia pakuotis lagaminą, skristi lėktuvu, pajusti tą kelionės pažinimo džiaugsmą. Kita vertus nebuvo vasaros tokios kaip ši – jei nevažiuojam į kokį renginį su mūsų parduotuve, tai pakuojamės krepšius ir lekiam kur nors prie ežero… Na, tas “kur nors” labai apsiriboja giminaičių bei draugų sodybomis, todėl labai džiaugiamės, kad tokių yra mūsų tarpe, nes su palapinėm ir vaikais lėkti nesiryžtam, o jei pasiryžtam, tai vakare kraunamės daiktus ir lekiam namo 
Mūsų abu vaikai auga tikrais gyvūnų mylėtojais/žvejais/gamtininkais. Tikiuosi kad kažkada ir mes turėsime trobelę miške ant ežero kranto…
Arbūzų sezonas jau eina į pabaigą, bet mes jų niekaip neatsivalgom – ko gero dabar valgom dažniau nei lietuviškas uogas…
Vakar kaip tik vieną sukapojom, vis rezgiau mintį kaip galima panaudoti arbūzų sėklas darbeliuose ir man šovė mintis padaryti tiesiog… arbūzą
Prireikė – kartono, dažų, klijų, žirklių ir arbūzo sėklų.
Iš kartono iškerpam arbūzo skilteles, nupiešiam, palaukiam kol išdžius, tepam klijais ir klijuojam sėklytes. Viskas. Atrodo skaniai, ar ne?
Darbymetis:
Emilijos krikštynų scenarijus buvo panašus kaip pernai Igno. Aišku, ne vienas prie vieno, bet šį bei tą pakopijavau. Ir laiko šiemet žymiai mažiau pasiruošti turėjau – mums pats darbymetis… Kai kurie momentai naudoti tradiciniai, kai kurie – pasiskolinti iš kitų scenarijų, kai kurie sukurti mano.
Namuose:
Emiliją rengiau aš su maža krikšto tėčio pagalba. Pagal tradiciją mergytę rengia krikšto mama, berniuką – krikšto tėtis.
Dar prieš išeinant mamai įteikėm krikšto kraitelį, kad bažnyčioje su savim turėtų, apie kurį vėliau šiek tiek.
Tradiciškai vaiką į krikštynas išleidžia močiutė paduodama vaiką per langą. Tiesa, veiksmas vyko daugiabučiam, tai perdavė tiesiog per duris.
Po bažnyčios vykom prie ežero, kur buvom suplanavę šventę. Ten iš pat pradžių krikšto tėtis parodė visiems krikšto liudijimą ir įteikė tėveliui, kad saugotų. Paskaitėme krikšto maldelę.
Visi kartu peržiūrėjom krikšto kraitelį, kuriame buvo sudėta: duonos gabaliukas (kad maisto nepritruktų), žydra juostelė (kad berniukų netruktų), česnako skiltelė (nuo blogos akies), šventojo paveikslėlis (kad šventasis saugotų), muilas (kad švari būtų), pieštukas (kad rašyt ir skaityt mokėtų), cukraus gabaliukas (kad saldumo gyvenime netruktų), pinigėlis (kad pinigų nestigtų).
Skaitėm senelių įsipareigojimus ir pasižadėjimus (aišku, apie kuriuos jie iš anksto nieko nežinojo).
Kiekvienas surašėm savo palinkėjimus Emilijai, juos sudėjom į butelį, uždarėm, užvaškavom ir įteikėm tėvam, kad saugotų iki Emilijos 16-ojo gimtadienio, o per 16-ąjį gimtadienį Emilija įpareigota jį sudaužyti ir perskaityti visus palinkėjimus.
Visi svečiai traukė savo pasižadėjimus – kas ką išmokys Emiliją ir kodėl (niekur neberandu to failiuko, tai ir pavyzdžių negaliu įdėti).
Krikšto mamos torto valgymas.
Įteikėm krikštynų laikraštuką (kurį baigėm su Tomu daryti krikštynų rytą, tad ir klaidų dėl to neišvengėm).
Kas liko suplanuota, bet pamiršta ir neįvykdyta – bažnyčioje uždegti visiems po žvakutę už Emiliją, bei dangaus žibintas, ant kurio svečiai turėjo užrašyti vieną žodį-palinkėjimą ir paleisti sutemus į dangų… Tiesa, mums ir oras būtų pamaišęs.
Dekoracijas (pvz tortas, butelis) rinkau pagal Emilijos suknelę – balta plius švelni violetinė.
Na, čia mano toks scenarijus buvo sugalvotas – sakyčiau neperkrautos krikštynos užduotimis ir veikla, bet ir ne visai tuščios…
Tiesa, galvą sukom dėl dovanų – man visokie šaukštai ir panašūs dalykai nepatinka, nes nematau jokios prasmės kišt pinigus į tai, kas turi savybę dulkėti, tad Emilijai dovanojom fotosesiją, kas bus didesnis atsiminimas nei kažkoks brangus dulkantis suvenyras, krikštynų visus reikmenis (žvakė, krikšto skraistę), na, aišku, tortas, ir vežimėlį-karutį (juk turi būti ir tieisoginio džiaugsmo bei naudos vaikui iš to 
Prieš tris savaites pakrikštijom mano brolio dukrytę Emiliją (10 mėn.). Krikštynos buvo gražios, oras pusiau geras, viskas nuostabu! Fotoreportažiukas čia, o scenarijų gal irgi kada įmesiu ir pasidalinsiu su jumis, krikšto mamai reikėjo pasukti galvą, bet kadangi patirties turėjau iš pernai metų, ilgai netrukau pasiruošti
Su krikšto tėveliais
Su tėveliais:
Senelis su visais savo anūkais
Pusbroliukai:
Emilija:
Na ir neformalioji dalis prie ežero. Tariam žodį:
Klausiam Vakario, ką jis myli. Atsakymas buvo ne itin tikėtas
-Tėtę, mamą, Indę (Indrę), Domą, sesę…
Domas ir Indrė – mūsų draugai, kuriuos vaikai matė kelis kartus,o paskutinį kartą – prieš savaitę sodyboj prie ežero 
Nu ok, klausimų daugiau nekilo…
www.ekodiena.lt rubrikai “Žaislų dirbtuvės” šį kartą darėm rūšiavimo žaidimą. Kaip bebūtų keista mano pagalbininkas buvo Vakaris, nors pastaruosius kelis kartus atsisakydavo ir padėt daryti, ir žaisti…
http://www.ekodiena.lt/rusiavimo-zaislas/
Vakar dalyvavom Bug 2 hug kolekcijos pristatyme. Žurnalistai, fotografai ir… va kas gavosi!
http://www.15min.lt/gallery/zmones/Zinomos-mamos-sutiko-vaikisku-rubeliu-kolekcija-19175?p=1
Žr. straipsnio pavadinimą ir nuotrauką
Šiuo metu vaikų kūrybiškumas liejasi per kraštus (nors gerai pagalvojus ar kada buvo kitaip?). Va, kad ir pavyzdžiui į baseinuką su vandeniu sugalvojo sulipti su savo paspirtukais boružėle ir bitute 
Žaislų dirbtuvėms su Vasaryte (ji šiek tiek sirguliuoja, tad šią savaitę “darbuojamės” dviese namuose) darėm figūrėlių dėlionę. Paprasta, greita ir pigu, kas be ko, gamintis žaislus namuose.
http://www.ekodiena.lt/delione-su-figurelemis/
Po kiekvienos figūrėlės uždėjimo – ovacijos “ALIO!!!”
