Prieš savaitę dalyvavau Login konferencijoj. Buvo šis bei tas ką sužinojau įdomaus, bet labiausiai tai mane sukrėtė (ko gero teisingiausias žodis) vaizdas iš ryto – maždaug 2000 žmonių prieš jai prasidedant sėdėjo įnikę į savo išmaniuosius telefonus, nešiojamuosius kompiuterius ar planšetes. Apie brandus jau nekalbėsiu, bet savaime aišku, Ipad, Apple ir panašiai. Ir pagalvojau – tai ką aš matau šiandien čia, tai yra mūsų rytdiena ir tokį vaizdą po keleto metų matysiu tiesiog gatvėj…
Visuomet buvau iš tų mamų, kurios propagavo ekologišką motinystę ir labai domėjosi Valdorfo pedagogika (pastaruoju metu ja domiuosi mažiau dėl vienintelio dalyko – aplinkos skurdumo), ilgai maniau, kad jau mano vaikai tai nežiūrės filmukų, nežais kompiuteriu bent iki 5 m. ir ilgai neturės telefono…. O, bet, tačiau – realybė kiek kitokia. Pasaulis skrieja. O mes skriejam kartu su juo to net nenorėdami, bet neišvengiamai. Kaip tik prieš kokį mėnesį perskaičiau viename verslo leidinyje apie kartų kaitą. Ne, ne apie mamas, močiutes, o apie mus ir visai nedaug jaunesnius paauglius 12-18 m.. Ir žinot kas ten buvo parašyta – beveik tas pats, kad mes prieš paauglius esam senukai! Paauglių karta už mus yra jau pranašesnė! Jie sugeba padaryti daug daugiau, daug greičiau… Jau visų jų pranašumų ir nebeišvardinsiu.
Suvedus straipsnį ir konferencijos patirtį padariau tokią išvadą (ko gero viduj jau buvau padarius ankščiau, nes vaikai jau kurį laiką gauna pažaisti su mano išmaniuoju telefonu, o ir filmukus žiūri, bet tik dabar susidėliojo ir ramiau pasidarė) – kad reikia priimti besikeičiančią aplinką ir jos iššūkius bei prisitaikyti prie jos. Ką jau kalbėti - juk mano pačios 70% dienos laiko praeina prie kompiuterio… Tomas šiuo klausimu buvo konservatyvesnis, bet įtikinau jį labai greitai - “Nebūkim bambekliai senukai! Priimkim iššūkius XXI a. tėvams”. Ir galiu
Taigi, planas toks:
leisti vaikams žaisti išmaniuoju telefonu kartą per dieną pasirinktą žaidimą (Vakariui ptinka Tom cat, Vasarei – burbulų šaudymas)
kasdien po 20 minučių – mūsų išrinktas filmukas per pc (kol galim renkam mes, bet visuomet bus galima panaudoti gudrybę: “Kurį nori žiūrėti - šitą ar šitą?”)
Dar laukia eilė nešiojamui kompiuteriui, bet vis atidėliojam šį reikalą.
TV baubo nebijom, nes tiesiog… neturim televizoriaus :)
Beje, vargas švietimo įstaigoms (tiek ikimokyklinėms, tiek visoms kitoms) ir ugdytojams, kuriems dabar sunku prisitaikyti prie besikeičiančių ugdymo sistemų, bet neišvengiamai reiks prisitaikyti prie šiuolaikinių technologijų.
3 komentarai:
Na kaip galima neduot paspausti Tom cat kai su tokiu noru ir susikaupmu va sedi ir spaudineja:)
Pas mus tokie reikalai su šiuolaikinėm technologijom: mūsiškiui penkiamečiui jau nesuveikia "kokį nori žiūrėti - šitą ar šitą". Jis pats renkasi filmukus, bet ramu dėl to, kad yra krūva senosios animacijos prirašyta, tad ir kokį beišsirinktų - mums tinka (cenzūra būna jau pravesta prieš įrašymą:). O poreikis pasėdėti prie kompiuterio jau atėjo (internetui dar ne). Tad penktadienį vietoj filmukų - 20 min. žaidimai, bet ir vėl - gali rinktis pats, nes prieš tai jau viskas mūsų atrinkta :) O žaidimų telefonu kažkaip kol kas pavyko išvengti. Dvimetė kol kas užima stebėtojos vaidmenį: žiūri filmukus, kuriuos rodo brolis, penktadieniais stebi, kaip žaidžia vyresnėlis ir kol kas jokio noro nerodo.
Simona, gal gali patikslinti, kodėl jau ne taip domina valdorfo pedagogika?
Aš studijuoju ikimokyklinę pedagogiką ir susipažinau su daugybe kitų sistemų, metodų. psichoanalitikams, kurios atstovas Valdorfas, vaikas yra aukščiau visko. Man priimtinesnė kita filosofija - kognityvistinė arba kitaip konstruktyvistinė, kai tėvas/auklėtojas=vaikas. be to man nepriimtina valdorfo pedagogikos aplinkos skurdumas. taip, aš tik už natūralių medžiagų žaislus, mediniai valdo tai tikrai, bet spalvos nieko blogo. na, tiesiog yra alternatyvų dabar Valdorfui, iki studijų apie jas nieko nežinojau...
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.