365 dienos

Vakar  vaikams buvo lygiai tiek, t.y. atšventėm pirmąjį jubiliejinį gimtadienį! Šiemet turiu pripažinti, kad jaučiuosi šimtus ar net tūkstančius kartų geriau nei lygiai prieš metu tokiu metu… Ne, ne dėl savęs nerimavau, o dėl mažiukų…

kaip dabar prisimenu – penktadienį jaučiau skausmus, bet galvojau, kad tai paruošiamieji sąrėmiai, be to prieš keletą dienų buvau pas gydytoją – viskas OK. Šeštadienį ryte – tas pats, paskambinau gydytojui – sako atvažiuok. Apžiūri, veidas persikreipia, liepia pakviest Tomą, man vienai nieko nesako. Suprantu, kad kažkas ne taip… Kaip per miglą dabar skamba - “Antakalny turėjot būti vakar, dabar ko gero per vėlu… 4 cm kaklelis… Paprastai tiek atsidariusio sustabdyt nebeišeina, bet visko būna… Neverkit ir nesijaudinkit, tai skatina gimdos susitraukimus… Vežk žmoną į Antakalnį, daiktus pasiimsit vėliau… Jūsų lauks, aš pranešiu…”

Iškart lašelinės, vaistai, tabletės, vakare – migdomieji, kad miegočiau, o ne galvočiau… Ryte – naujienos nedžiuginančios, kaklelis jau 8 cm… Buvo akivaizdu, kad nieko, ničnieko daugiau padaryti negalima. Atvažiavo Tomas, pusė dienos žaidėm kortom (aha, teisingai perksiatėt :D), per sąrėmius šiek tiek pakvėpuodavau, masažuot manęs nelabai galėjo – man neleido atsistot… Bet kad tik toks skausmas būtų, tai galėčiau gimdyt ir gimdyt :) Ligoninėj “pratempiau” 24 val., lygiai tiek, kad spėjo subrandinti vaikų plaučiukus dirbtinai. Sekmadienį apie 16 val. nusprendė daryt cezario pjūvį, išsireikalavau, kad iškviestų mano gydytoją iš namų… Epidūrą padarė tik iš kažkelinto karto – vis į koją pataikydavo :) Na, kam darė, tas supranta apie ką aš :) Operaciją prisimenu tik kaip per miglą, bet man ji praėjo kaip 5 minutės. Paskutinis dalykas ką prisimenu – “man negera, mane pykina…” ir kad vemiu (pažįstami dabar vis dar prisimena visą mano nėštumą – pradedant nuo 6 sav.  kasdien vėmiau, dabar irgi kaip anekdotas, bet linkėt niekam nelinkiu to patirti :)). Tik išgirdau, kad liepė dar kažkokius vaistus man suleisti ir atsijungiau… Atsimerkiu ir girdžiu gydytoją sakant “ačiū visiems už gerą darbą”. Operacinėj nieko nėra, tik slaugytoja. Sakau – ”tai jau viskas? Kas gimė"?”. Sako “kad net nežinau” :D Nuėjo paklausti –porytė… Na, vaikai pagal prognozę gimė “dideli” – planavo, kad svers apie apie pusė kg, o va vienas 760, kitas 920 gramų :)

Gimė lygiai trimis mėnesiai ankščiau, viskas buvo net ne gydytojų, o greičiau Dievo rankose. Aišku, gydytojai darė viską ką reikia, tačiau gyvenome tik viltimi… Kaskart girdėjom – jei pirmas tris valandą išgyvens, tai jau gerai, po to – parą, po to – tris paras, vėliau – savaitę, mėnesį… Daugybės diagnozių net neprisimenu, bet labiausiai nerimas buvo – Vakariui 3 laipsnio iš 4 smegenų kraujosruvos… Praktiškai smegenų liga ar neišsivystymas garantuotas, buvo tikėtina, kad jam smegenis dar ir šuntuos. Aišku, nesusitvarkiusi kraujotaka, širdies ydos, gresianti retinopatija (apakimas), sutrikusi klausa… Visko net neišvardinsiu. Po mėnesio lengviau atsikvėpėm – buvo akivaizdu, kad jie kovoja už save, už savo gyvenimą… Trys savaitės Antakalnio klinikose, vaikai reanimacijoj, prijungti prie laidelių, šlangelių, pypsinčių aparatų… Pirmas kelias dienas – intubuoti. Visa laimė, kad Tomas buvo šalia – pasiėmė mėnesį tėvystės atostogų, gavom privačią palatą, visą laiką buvo kartu, labai mane palaikė ir išliko racionalus, nepasidavė emocijom. Jei ne jis ko gero mano “stogas” tą mėnesį būtų nuvažiavęs negrįžtamai… Dabar net juokas ima, kai prisimenu tokią istoriją: pienuką traukiau kas tris valandas ir nešiau mažiukams. Atrodo nieko daug nereikėjo daryt, galėjau miegoti, tik pieną kas tris valandas nutraukt, bet jaučiausi tokia pavargus ir be jėgų, kad sunku patikėt, kad taip gali būti. 12 val. nakties sunkiai bepajėgdavau atsikelti ir nutraukt pieną, kartais Tomas man pusiau miegančiai nutraukdavo :) Dabar juokinga, bet pernai, patikėkit, juokinga nebuvo. Suėjus trims savaitėms mus perkėlė į Santariškių vaikų ligoninę. Planavo iškart abu pas mane į palatą kelti, tačiau Vasarytė buvo dar labai silpna, nuolat kartojosi apnėjos (kvėpavimo sutrikimai), tad ją iškėlė į reanimaciją, o Vakarį kartu pas mane į palatą. Dabar sunku net įsivaizduot, kaip reikėjo rūpintis pačiai vienai vaiku, sveriančiu tik lygiai 1 kg (jei gerai prisimenu būtent tiek jis svėrė tą dieną, kai mus perkėlė). Vasarytę atkėlė po savaitės.

Santariškėse prasidėjo gydytojų specialistų apžiūros, konsultacijos, kova už kiekvieną priaugtą gramą… Kas kart kai apžiūrėdavo vienas ar kitas gydytojas lengviau atsikvėpdavom – “neblogėja”, paskui kuo toliau tuo dažniau išgirsdavom “gerėja”, o paskui - “išgijo, nepaliko jokių pasekmių, komplikacijų”. Meldžiausi kas dieną, kas žino, gal ir tai padėjo? Labiausiai kankino nežinomybė – kiekvieno neišnešioto vaiko istorija, raida, ligos vystosi ir yra labai skirtingos. Nei vienas atvejis nėra “vadovėlinis” – gali vieną dieną viskas būti gerai, o kitą – vaikas jau didžiausias ligonis… Oj, kaip džiaugdavomės net mažiausiais vaikų pasiekimas (pvz. bandė pasukti galvytę į šoną)… Sunku buvo ir kai ilgą laiką gyvenom “gerą” laikotarpį, o birželio pabaigoje, prieš pat mano gimtadienį sužinojom, kad ko gero teks akytes operuoti… Per mano gimtadienį – kraujo pripylimas dėl žemo hemoglobino kiekio, kadangi laukėm operacijos (su tokiu žemu neoperuoja). Po kelių dienų apžiūra ir išgirstam “pagerėjo, akytės beveik pasveikę”… Kita gydytoja ištarė tą taip ilgai lauktą frazę - “ruoškitės namo” …

Namo grįžom liepos 9 dieną, praėjus šiek tiek daugiau nei 2,5 mėn. nuo gimimo. Laimė neišpasakyta, nors namie neturėjom praktiško nieko, reikalingo auginant vaikus :) Aišku, viskas nesibaigė su grįžimu iš ligoninės, reguliariai lankėmės pas gydytojus. Nežinau ar mums pasisekė, bet mus visą tą laiką supo tik labai geri, supratingi gydytojai ir superiniai specialistai. Dabar teliko vizitai pas neurologę, kuri seka vaikų raidą (tfu tfu tfu, beldžiam į medį, bet kol kas viskas OK), ir Vasarei – kardiochirurgas (rudenį mažytei operuos širdelę). Na, manau, kad streso dar ir nerimo dėl vaikų turėsim, vis tik pirmus tris metus svarbi raida, išsivystymas, kaip sekasi vytis savo bendraamžius, bet tikėkimės, kad ir šį kartą nuo mūsų laimė nenusisuks ir vaikai užaugs dideli, sveiki, stiprūs ir gražūs (ačiū visiems už gimtadienio sveikinimus, būtent to visi mums vakar ir linkėjo)!

Šie metai davė tiek daug, kaip nei vieni kiti… Vidiniai išgyvenimai, perversmai, įvyko ir neblogas draugų patikrinimas – vieni nutolo, kiti priartėjo… Bet visų nuostabiausias potyris ir jausmas – tiesiog buvimas mama… Tai tiesiog neapsakoma (ypač iš ryto kai vaikai tik atsikėlę ir tokie geručiai :P).

Na va tokia pirmųjų metų tikra istorija be nuotraukų.