Suaugusiojo vaidmuo vaiko gyvenime: namie, darželyje, mokykloje

Praėjusį šeštadienį Valdorfo mokykloje dalyvavau Iris Johanson psakaitoje “Suaugusiojo vaidmuo vaiko gyvenime: namie, darželyje, mokykloje". Man asmeniškai Valdorfo pedagogika yra labai patraukli savo idėjomis, pastaruoju metu nemažai gilinuosi į tai. Na, paskaitoje Iris kalbėjo ne apie Valdorfo, o savo patirtį ir reiškė savo nuomonę šiuo klausimu, noriu pasidalinti ja su jumis, kiek dar neišsitrynė jos žodžiai man iš galvos… Keletas minčių:

iki 10 metų vaikas moka susikurti saugumo jausmą tik viduje, jam trūksta išorinio saugumo ir gyvybiškai svarbu, kad tą jausmą užtikrintų suaugusieji.

Vaikas savo rėkimu parodo, kad jam trūksta saugumo (šalta, karšta, skauda, nori ko nors ir pan.). Suaugęs turi būti visuomet šalia, kad tai užtikrintų, tik tuomet vaikas bus saugus. Tačiau reik atkreipt dėmesį į tai, kad suaugęs turi būti su vaiku tuomet, kada vaikui jo reikia, o ne kada jam pačiam norisi, ir, kad vaiko nereikia mokyti kažką daryti, jis pats viską išmoksta. Rodyti tik pavyzdį. Tėvams reikia būti patiems savimi, o ne pasirodyti šaunesniems, geresniems, nes toks elgesys nėra tikras, ir vaikai tą jaučia.

Kai vaikas turi išorinį saugumą, tuomet turi ir vidinį. Tik turėdamas visišką saugumą, vaikas išliks smalsus, kūrybiškas, aktyvus…

Reikia leisti vaikams tyrinėti pasaulį savo (vaiko) būdu, o ne taip, kaip tėvams atrodo, kad reikia daryti.

Labai svarbu rutinos, taip vaikui nereikės sakyti ką daryti, jis pats žinos (dienos rutina, mėnesių, metų).

Žaidžiant vaikui reikia mažai dėmesio iš suaugusio. Tačiau kai vaikas išsigąsta, jam pritrūksta saugumo, nereikia mesti visko ir lėkti pas vaiką, o leisti vaikui pačiam prieiti, jį pakviesti, pasakyti ką nors jam, bet nepulti gelbėti.

Taip pat dažna tėvų klaida – laukimas rezultato iš vaiko. Pasyvus prisitaikymas – vaiko elgesys, kai vaikas jaučia, kad tėvai kažko iš jo nuolatos tikisi ir jis stengiasi atlikti viską kuo geriau. Tačiau toks vaiko prisitaikymas paauglystėj grįžta bumerangu – vaikas pradės maištauti, drąskyti akis, prieštarauti, plėšytis.

Kalbėta apie mišrias vaikų grupes darželyje ir jų naudą. Vaikas ieško savo vietos pagal kitus vaikus. Savo vietą randa ne pagal panašumus, o pagal skirtumus. Tačiau gali atsirasti statusai (pats aukščiausias, pats žemiausias ir panašiai). Todėl reikia nelyginti vaikų, nepriskirti statuso, o jei taip atsitinka, paaiškinti statuso privalumus.

Vaikas priima tik tai, kas jam įdomu, todėl nereikia primesti žaidimų, veiklos.

Kai vaikas negauna norimo suaugusiųjų dėmesio, pradeda konkuruoti dėl jo (verkimas, rėkimas, reikalavimai ir pan).

Kuo toliau, tuo labiau vaikai saugumo pasisemia iš savęs (maždaug nuo 8 m.) ir suaugusiųjų buvimo reikia vis mažiau.

Jei vaikystėj truks savisaugos jausmo, vėliau trūks pasitikėjimo savimi, bus pasyvus, prieštaraujantis, turės bendravimo problemų, užsidarys nuo bendrystės.

Reikia leisti vaikui pačiam išsiaiškinti, padaryti, patirti (dažnai tėvai vaikus stabdo arba atlieka viską už juos). Taip pat reikia nesitikėti ir nelaukti rezultato.

Kontrolė vaikui reikalinga tik tuomet, kai jam gali nutikti tikrai kažkas pavojingo. Tokiu atveju reikia vaiką sustabdyti, pasakyti, kodėl jam tai yra pavojinga ir paleisti. Gali būti, kad vaikas savo elgesį kartos daugybę kartų, bet suaugusiam reikia elgtis vis taip pačiai: sulaikau, paaiškinu, paleidžiu.

Jei buvo komplikuotas vaiko gimimas – saugumo jausmo reikia dar daugiau.

Saugumo nebuvimą galima ištaisyti paauglystėj, vėl atradus su vaiku ryšį, bet tai gana sudėtinga. Bet dar sudėtingiau ištaisyti klaidas vėliau.

Va tiek tų minčių, vaizdą, tikiuosi, galima susidaryti.