Prieškelioniniai košmarai

Vis planavom kelionę kol vaikams dar nesuėjo du metukai. Derinom derinom ir vis tik sumąstėm išvykti dabar. Prasidėjo kelionės paieškos… Pradžia buvo labai nesėkminga – iš Lietuvos skristi į Egiptą kainos KOSMINĖS, bilietai išpirkti, vietų negavom. Palaidojau šią mintį ir pradėjau ieškoti poilsio Druskininkuose. Ir ką sau manot – nuo Kalėdų iki sausio 10 dienos VISI kambariai VISUOSE viešbučiuose, kuriuos apskambinau buvo UŽIMTI. Kitaip tariant, krizė baigiasi… Gavom pasiūlymą skristi iš Varšuvos. Svarstėm dieną skirst iš ten ar ne, kol vietų lėktuve nebebeliko :) Na, bet fortūna buvo sėkminga, ir sėkmė nusišypsojo – bilietai į Egiptą, Marsa Alam’ą.

Tiesa, Tomas visą tą savaitę stipriai prasirgo, bet jau liga ėjo į pabaigą.  Džiaugsmas truko keletą dienų, o pirmąjį naujų metų vakarą mūsų sūnus iškrito iš antro aukšto… Kaip intuicijos vedama būčiau, Tomui vis burbėjau, kad palieka antram aukšte duris atidarytas išeidamas “trumpam”, vis prašiau, kad laiptus kokia virve aprištų, nes Vakaris mūsų nelaukia – žingsniuoja progai pasitaikius nuo laiptų savarankiškai. Tiesa, prieš keletą dienų perstūmiau nebenaudojamą vežimą, kuris ko gero Vakarį ir išgelbėjo nuo rimtos traumos – nukrito tiesiai ant jo. Dabar viskas kaip filmas atrodo, bet tuo metu atrodė, kad gyvenimas sustojo. Vėl. vežiau į ligoninę raudodama, baisiai slidu, negaliu “paspausti”, vaikas vos prakvėpuoja… Košmaras. Ligoninėj aprimo, pasėdėjo prisiglaudęs ir ką jūs galvojat – ant kojų ir lekia sau. Gydytojai stebėję jį keletą dienų žodį “stebuklas” ištardavo kaskart kai tik užsukdavo į palatą, nes skrydis buvęs neprastas – maždaug iš trijų-keturių metrų.

Vienas košmaras pasibaigė, prasidėjo antras– Vakariui pakilo temperatūra iki 39. Tyrimus padarė ir gydytojai apžiūrėjo dar ligoninėj – prasidedanti angina, ausų uždegimas, o tyrimai rodė virusą panašų į tą, kuriuo sirgo Tomas. Antibiotikai ir namo. Temperatūra nukrito. Praėjo para.

Košmaras Nr.3. Antradienio naktis. Vasarei pakyla temperatūra iki 40. Ryte gydytojai skambinu, rekomenduoja kaip numušt karštį. Temperatūra krenta, bet laikosi apie 38.

Košmaras Nr. 4. Ketvirtadienį susiprantam, kad skrydis ne sekmadienį vakare, kaip galvojom, o šeštadienį. Daiktai nekrauti, nesupirkta niekas. Vasarė vis dar serga. Į kelionę jau nelabai ir noriu.

Košmaras Nr. 5. Ketvirtadienį atšaukiamas autobusiukas, su kuriuo turėjom nusigauti iki Varšuvos (su draugais Simona Nerijum ir jų mažosiom). Dilema – į Tomo mašiną vaikų vežimas netelpa, o mano keistai barška. Kažkoks neramumas. Tomo paprašau, kad mano mašina būtų apžiūrėta servise. Vakare diagnozė – tas, anas, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, bla bla bla bla bla bla su mašina važiuot nebegalima, kaip minimum užsidegs laidai ir nukris bent vienas ratas. Vežimą Tomas gabena į stotį, kad autobusu pervežtų į Kauną kur paims į savo mašiną Nerijus, tikimės, kad jis bus ryte jau vietoj, nes atiduodam apie 8 val vakaro. Nieko panašaus. Siuntų tarnyba stoties sako, kad geriausiu atveju vežimas pasieks Kauną šeštadienį apie 12 val. Netinka. Tokiu metu jau turėtumėm pajudėti link Varšuvos iš Alytaus. Tik man į galvą šauna mintis – “jei sugrūdo vežimą į mašiną ir nuvežė iki stoties, kaip nors tilpsim ir su kėdutėm ir vaikais.” Tomas sako - “be šansų”. Aš: “bandyk, nieko neprarandam, iki Alytaus nuvažiuosim susispaudę, o ten permesim į Nerijaus mašiną”. Bingo. Telpam šiaip taip. Penktadienį Vasarei temperatūra praeina. Košmaras į pabaigą. Šeštadienį – jau kelį ir visą savaitę be didelių nuotykių ir be ligų.