Šeštadienį turėjau pristatyti didelį darbą apie vaikų ikimokyklinį ugdymą. Skaičiau net išsijuosus – atsiskaitymui 12 knygų, keli moksliniai straipsniai ir dar pora užduočių… Dabar vėl esu protinga (vėl, nes apsileidau. O kaip žinia darbas su vaikais yra labiau darbas su savim nei su jais).
Oj, skaičiau Griunelius knygą “Ankstyvosios vaikystės pedagogika” ir kaifavau nuo idėjų, kuriomis pati tikiu. Mano nuomone, kiekvienas pedagogas, tėvas ar kitas asmuo turėtų užsirašyt šią klasiką, kad visiems (o labiausiai tai vaikams) gyventi būtų geriau. “Trys ne vaikui”:
- Kai vaiko noras gali pakenkti jo sveikatai
- Kai gali pakenkti kitiems žmonėms
- Kai gali sugadinti daiktus
PVZ.: jei vaikas nori piešti ant sienos, tai nesakyti „negalima“, o paduoti popieriaus lapą, jei vaikas siekia paimti karštą puodelį, tai nesakyti „neliesk jo, apsideginsi“, o „puodelis karštas. Jei vienu pirštuku pamėgintum jį paliesti, galėtum tai pajusti“.
Tik trys, įsivaizduojat? O kiek kartų jam sakot per dieną NE, NEGALIMA (nuo šito mane purto ypatingai), NE TAIP, KĄ TU ČIA DIRBI?
Beje, pastebėjau, kad mane tiesiog varo iš proto vienas dalykas – kai aplinkiniai drausmina mano vaikus ar jiems ko nors neleidžia, nepaisant to, kad aš arba Tomas esam šalia. Juk mes turėtumėm nuspręsti, ko jiems iš tiesų negalima, ar ne? Ir kodėl taip sunku man, kaip mamai jiems (drausminantiems) pasakyti “STOP, čia gi mano vaikas, savąjį auklėkit (arba jau auklėjot) taip kaip jums atrodo teisinga”. Labai laukiu Austėjos nuomonės šia tema, oj kaip laukiu.
9 komentarai:
Oi, mane irgi erzina, jeigu kas nors drausmina mano vaikus, nors aš arba vyras esam šalia. Bet paprastai aš tiesiog demonstratyviai ignoruoju tą žmogų - imu ką nors plepėti su vaiku, paimu jį ant kelių, pabučiuoju ir t.t. - žodžiu, darau bet ką, kas parodytų, kad AŠ čia sprendžiu, ar vaiką drausminti, ar ne.
O Austėja visai neseniai šiek tiek buvo užkabinusi tą temą http://www.austejosblogas.lt/2011/01/vieni-kitiems-vaikas-ciulpia-nyksti/
Simona, rimtai aplinkiniai drausmina tavo vaikus (ką jie abu tokio blogo daro)?
Vokietijoj aplinkiniai labai gražiai bendrauja su svetimais vaikais: pakalbins, nusišypsos, bandys nukreipti dėmesį ar pan. jei tas vaikutis verkia ar ožiuojasi.
O aš savo vaiko auginimo praktikoje naudoju nebent du "ne". Daiktų man negaila :) jau ne vieną knygutę ar žaislą sugadino dukrytė. Negaila. Bus tų daiktų. Apskritai "ne" man yra nepriimtinas, gal dėl to, kad mūsų gyvenimai buvo persunkti draudimų. Bet santykio su vaiku tai nestato ir nemoko jo savarankiškumo. Aš jei kažką draudžiu visada paaiškinu, kad tai arba gali mums pakenkti, arba sužeisti, o dėl daikto visada pasakau, kad jeigu daiktas sulūš, jo tiesiog nebeturėsim. Ir nė dviejų metų vaikas tai supranta kuo puikiausiai, arba man pasisekė, kad mano vaikas toks supratingas :) gera skaityt tavo pasidalinimus ;)
Egle, Vokietijoj yra kitaip vien dėl to, kad visa pedagoginė sistema keitėsi kartu su visu pasauliu - maždaug prieš 60 metų. Lietuvoje keitėsi vos prieš du dešimtmečius ir visi deja esame kitokio auklėjimo nei vakariečiai. taigi, trūksta mums tų 40 metų, trūksta. ir tas matosi mūsų tarpusavio santykiuose, bendravime.
man dar sudėtinga pasakyti "palikite mano vaiką ramybėj, net jei jis elgiasi kitaip, nei jūs įpratę", deja, mūsiškiai visi vis dar sukaustyti stereotipų "kaip daryti teisingai", o neleidžiam vaikui rasti išeitį ir būdą pačiam.
Simona, del kitų žmonių, tame tarpe ir drausminimų-aš sau deklaravau "ne" - NEsikišti į vaikų santykius su kitais (yra aišku visokių išlygų). Manau taip jie išmoks geriau kurti santykius. Juk nevisada busim šalia.
Aš ir pati kartais padrausminu kitų vaikus-kai sktiaudžia manuosius arba gadina mūsų daiktus (tarkim žaislus) arba šiaip elgiasi mūsų namuose kaip man nepatinka.
Xena, ką parašei tiesos yra, čia kalbu daugiau apie tokius draudimus "ko vaikštai be kelnių" arba "valgyk ne su ranka o su šaukštu" pavyzdžiui. Na, veiksmas vyksta mano namuose su mano vaikais prie mano akių, tai koks kieno reikalas su kelnėm vaikas ar be ir su šakute, šaukštu ar rankyte valgo? tiesiog man žiauriai nepatinka vaiko statymas į rėmus, manau, kad kai bus laikas, tada vaikas ir pats suvoks kaip ir ką daryti.
O taaaaaaaaaaip, Simona, paskutinis tavo sakinys yra ir mano suvokimo dalis :)))) vakar kaip tik viena mergina pasakojo, kaip seneliai ant jos pyko, kad vadino juos ne "jūs", o "tU" tad buvo išmuštruotas vaikas. Ir atsimena tą jau 20 metų kaip nuoskaudą. Man vis dar kyla klausimas, kodėl 1-ių metų vaikui keliami vieni reikalavimai, 3-jų - dar kiti ir t.t. kodėl lengviau atimti ir paslėpti"pavojingą" daiktą nei mokytis su juo atitinkamai elgtis, geriau pasakyti "ne" nei paaiškinti savo sprendimą ir pan. ir iš kur bus ta laisvė ir kūryba...
Filmas "Karaliaus kalba" labai į temą. Rekomenduoju.
Super Simut skaitant tavo mintis! Istikro labai daugelis aplinkiniu toki vaiku auklejima pavadintu 'lepinimu'. Ir man daugelis sakydavo vaikas turi zinot savo vieta... arba kad mes gaudavom gerai i kaili ir viskas buvo 'ok' o dabar jaunimas koks isaugo... Visiskai su tavim sutinku ir pati save prigaudineju kaip vis dazniau pradedu vaikams sakyt ne, ne negalima... Ir ne vaikuciams - o mums reikia taisytis(sio atveju tai taikau sau:))
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.