Citata

Labai noriu, kad vaikus suaugusieji laikytų , tuo kuo jie yra – žmonėmis. Kad nevežiotų jų į mokyklas. Kad neprimintų, jog reikia valgyti. Kad su mažiukais nekalbėtų, kaip kalbama su viščiukais. Kad nesakytų, jog vaikai nieko nesupranta. Kad pasiimtų vaikus prie mirštančios močiutės lovos. Kad kalbėtų su jais apie meilę ir tėvynę. Kad kalbėtų su jais apskritai.
Dar norėčiau, kad vaikai galėtų nusipirkti visas knygas, kurios jiems patinka. Kad vaikų niekas neskriaustų. Kad neliktų vaikus ginančių organizacijų, nes nieko nereikėtų ginti.
Kad vaikui papasakojus švenčiausią jam dalyką , mama nesakytų Tu „malačius“. Kad suaugusieji, neturintys ką pasakyti vaikams, nebijotų tylėti.
Sakote , daug noriu? Gal ... Bet man atrodo, kad vaikai-pati beteisiškiausia žmonijos dalis. Egipto faraonų ir Kubos cukranendrių plantacijų vergai turėjo daugiau teisių, negu jų dabar turi vaikai. Kartais galvoju: iš kur tokia begalinė vaikų kantrybė? Juos žemina, už juos galvoja, renkasi ir myli, jiems nurodinėja ką valgyti ir kaip čiaudėti, o jie šypsosi ir taikingai bando daryti, kas liepiama.
Savo knygoje aš rašau apie mažyčius meilės grūdelius, kuriuos gimdamas gauna kiekvienas vaikas, ir todėl jie myli savo tėvus. Nuostabus dalykas tie grūdeliai, tačiau anksčiau ar vėliau jų atsargos vaikui baigiasi. Norėčiau, kad tų grūdelių užtektų kuo ilgiau. Bet tada , ir mes, suaugusieji vaikus turime mylėti. Mylėti padoriai, o ne kažkokiomis meilės išėdomis.

Gendrutis Morkūnas „Švęsti kosmose ir tvarte“