Pasaka apie Joninių naktį

Seniai seniai, kai miškuose knibždėjo laumės ir miškiniai, žmonės naktimis bijodavo eiti į mišką.

Visi žinojo: jei sutiksi laumę – namo nebesugrįši.

Bet vasarą, kai naktys pačios trumpiausios, žmonės sveikina dieną, kad ji nugalėjo naktį.

Tąnakt jie ligi aušros kūrena laužus.

Kartą šventės metu įsilinksminę jaunuoliai susilažino, kad nakčia nueis į mišką.

Pats pirmasis į mišką išėjo Jonas. Ėjo kelią pasišviesdamas žibintu, dairėsi į šalis, bet aplinkui buvo ramu.

Jis jau suko atgalios, tik staiga žibintas užgeso. Joną apgaubė tamsa, žiūri – papartyne žiburėlis švyti.

Prislinko Jonas artyn ir mato – laumė kažko ieško ir verkia, savo deimantines ašarėles po papartyną barsto.

- Ko verki laumuže? – paklausė Jonas.

- Savo gražiąsias šukas pamečiau...

- Tuoj padėsiu, - pasisiūlė Jonas ir ėmė ieškoti.

Po kiek laiko jis linksmai sušuko:

- Radau.

- Ačiū, Jonai, Kaip tau atsidėkoti?

- Padovanok man savo deimantinę ašarėlę.

- Gerai imk, o žmonėms pasakyk, kad tai paparčio žiedas.

Kai paryčiui Jonas sugrįžo prie laužo ir parodė saujoje žėrintį deimantėlį, visi aiktelėjo iš nuostabos

ir norėjo kuo greičiau lėkti į mišką paparčio žiedo ieškoti. Tačiau Jonas sustabdė:

- Papartis tik vieną kartą metuose žydi...

Dabar žmonės tą dieną kai pražysta paparčio žiedas, Joninėmis vadina.