Praeitą savaitę aš labai sirgau su aukščiausia temperatūra, o vaikai į darželį irgi nėjo, tad turėjo puikią progą ppiknaudžiauti planšetiniu kompiuteriu…. Rezultatas – pirmą kartą Vasarė pamatė Barbę. Youtube. Reakcija:
-Vakali, nelįsk, čia melgaičių leikalai. Ooooo, čia mano kolega, čia irgi mano kolega, čia dar viena mano kolega…
***
Vaikai žaidžia mamą ir tėtį (labai dažnas žaidimas pastaruoju metu). Atneša man suvystytą meškiną:
-Močiute, pasaugok mūsų vaiką, mes tulim leikalų (=reikalų), leikia lėkti.
***
Sėdi abu šalia, skaito garsiai knygeles. Skirtingas. Vakaris:
-Sese, neskaityk garsiai, per tave aš nieko negirdžiu.
***
Hipnotizuoja mane tyliu ramiu balsu:
-Mama, tu dabal nieko nieko negalėsi pasakyti, nei vieno žodelio, tu labai tyliai dabar turėsi būti. Mes tik pasiimam po saldainį ir viskas, o tu tylėk.
***
Grįžta iš lauko, Vakaris:
-Mama, duok man cuklaus palagaut.
Paragauja ir išvadas padaro:
-Toks pats traškus kaip ir sniegas.
3 komentarai:
:):) juokingi
:D Vos susilaikau nesijuokusi balsu (negaliu, nes kai kas kitame kambaryje migdosi :)) Superiniai vaikai!
:D prisijuokiau...
O kodėl Barbė - kolega? :D Ar dėl kojelių lieknumo? :D Pažiūrėjau nuotraukas - vai vai, kokia coliukiška Vasarė...
Nors gal čia tik man tokia "fazė" - per tuos šalčius taip noris, kad vaikai būtų minkštesni, putlesni, storesni... Jau ir savo didutei būsiu kažką pasakius apie "kojytes kaip zylutės", nes vis klausia, ar kai valgo maistas nueina į kojytes... :D
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.