Lankėmės prieš pora savaičių operos ir baleto teatre. Vieną dieną buvo tėvelių vakaras, su tomu žiūrėjom “Vienos kraują”, kuris abiems labai patikom, kitą dieną buvo šeimos diena – žiūrėjom “Buratiną”. Na ką aš galiu pasakyti, jei jūs esate pradedantysis spektaklių lankytojas – gal ir OK, bet jei esate “su stažu”, tokie kaip mes, – kojos ten nekelkite. Pradedant tuo, kad mažoji salė atrodo kaip kokio kaimo kultūros namų salė, taip jaučiasi ir ten susirinkę – šviesios neišjungiamos, visi plepa balsu, vedėja vaikšto ir visus tildo, opera vaikams taip pat nėra lengvas žanras, nes labai sunku suprasti, ką dainuoja (bet šita problema yra ir suaugusiųjų operose bei didžiojoj salėj), blogas matomumas, nes visos kėdės yra viename aukštyje, ką jau kalbėti, kad spektaklis seniai praradęs savo įspūdingumą (ko gero su tuo pačiu kartu kai išsikėlė iš didžiosios scenos) - dekoracijos, kostiumai irgi neverti dėmesio. Ir apskritai, jei aš būčiau Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovė, neterščiau įspūdžių, kuriuos sukelia to teatro didingumas ir į tą salę “nenuleisčiau” jokio spektaklio.
Vienintelis kas patiko, kad po spektaklio buvo galima nueiti, pakalbėti, susipažinti ir nusifotografuoti su aktoriais. nors ten buvo toks chaosas, tad gerai pagalvojus – klausimas ar tai didelis pliusas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.