“Žaislų muziejus”

Rudenį startuos labai fainas projektas – “Žaislų muziejus”, su kuriuo mes esam kažkiek ir susiję. Jame bus pirmasis tokio pobūdžio Lietuvoje muziejus, planuojama apie jaukų centrą visai šeimai, ugdymo įstaigoms, pedagogams – veikla ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.  Kaip mes su tuo susiję dar negaliu pasakyti, bet tikrai greitai sužinosite Tad norėjau paprašyti, kad kas tik galite, prabalsuokite už juos login apdovanojimuose – reikia spausti ant širdutės dešiniam šone arba palaikinti FB’e iš šios nuorodos:

http://www.login.lt/apdovanojimai/nominacijos?id=511

O dar geriau – padaryti ir tą ir tą Dar galima balsuoti šešias dienas kasdien po vieną kartą (jei spausit ir ant širdelės, ir ant like mygtuko – bus du balsai). Būsime visiems labai dėkingi, o jei dar šia informacija pasidalinsit ir su savo draugais, bus visai super

Balansiniai dviratukai

Galvojom ką daryti su padovanotais pinigais vaikų gimtadienio proga ir visi nusprendėm, kad laikas persėsti ant rimtesnio transporto – nuo triračių paspirtukų bitutės ir boružėlės – ant medinių balansinių dviratukų. Kaip tik ilgai svarstėm – imt į parduotuvę jais prekiaut ar ne, kol išbandė mūsų pačių vaikai Dabar kai pagalvoju, pasielgėm pakankamai ekstremaliai, kad dar prieš parsivežant balansinius dviratukus pardavėm triračius paspirtukus, nes kaip vėliau sužinojau ne visi vaikai iškart nori važiuoti balansiniu, tokiu atveju būtumėm likę visai be ratų, o vaikai dieną labai daug laiko praleidžia lauke. O gal kaip tik suveikė pasirinkimo nebuvimo efektas… Pirmą kartą atsisėdę vaikai krito ir krito ir krito – kojos visos mėlynos net buvo. Bet kasdien vis pavažiuodavo, o ir kaskart sekėsi vis lengviau. Pora pasivažinėjimų Vingio parke ir nepraėjus net dviem savaitėm normaliai išlaiko lygsvarą, atsispiria ir važiuoja!

Medinių privalumas prieš metalinius – svoris, vienareikšmiškai! Medinis balansinis paspirtukas sveria vos 3-4 kg, tad pakelti net ir nedideliems vaikučiams nėra sunku. O pakelti ir panešti kartais reikia.

Surinkimo procesas su vaikais

Pirmas kartas – dar reikia eiti šalia ir gaudyti krentantį vaiką:

Vasarei tiesa sekėsi kur kas lengviau nei Vakariui. Ko gero todėl, kad jis mėgėjas greitai pamesti ką pradėjęs. O Vasarė sukandus dantis, bet padaro iki galo. O kadangi vaikai vienas į kitą labai lygiuojasi, tai nebuvo kur dėtis ir Vakariui O ir pajutęs, kad nuo intensyvios praktikos ir jam važiuoti darosi vis lengviau, dviratuko dabar taip greit į šalį nepadeda.

Beje, parduotuvėj mes turim du modelius:

Balansinis dviratukas Mini, skirtą mažesniems, smulkesniems vaikučiams (tokius mūsiškiai ir turi)

ir

Klasikinis balansinis dviratukas (mūsišiams jis per didelis net ir ant žemiausios padalos).

Idėja šeimos nuotraukai

Man labai patiko. Net nebežinau iš kur ištraukiau (greičiausiai “pinterestindama”), bet išsisaugojau prieš kokį mėnesį ant darbalaukio ir laukia savo eilės. Reiks būtinai pasidaryti ir mums – tiesą pasakius būtų smagu tokį pasidaryti po kiekvienos kelionės - stovėtų lentynoj vietoj nepasigamintų uogienių…

“Prisiminimų stiklainis”.

Darbelis: popieriniai žaislai vaidinimui

Pagaminti iš popieriaus. Visa esmė – kad būtų skylutės pirštams iškišti, ir kad prie “kojyčių” būtų galima priklijuoti dvipusę lipnią juostą – viena klijuoti prie popieriaus, kitą prie pirštukų.

“Gyvenimo būde”

Nenustebsiu, jei mūsų blogo skaitytojams atsibos tiek kartų skaityti mūsų istoriją, bet šį kartą negalėjom pasakyti NE “Lietuvos rytui" – praėjusį šeštadienį istorija buvo išspausdinta “Gyvenimo būde”. Žinau, kiek tokie dalykai suteikia vilties ir truputį nušviečia dieną toms mamytėms ir tėveliams, kurie neseniai susidūrė su tokia pačia situacija kokią teko mums išgyventi prieš tris metus:

http://www.lrytas.lt/-13361342041335337282-gimti-paskub%C4%97j%C4%99-brolis-ir-sesuo-spar%C4%8Diai-pasivijo-bendraam%C5%BEius.htm 

Linkėjimai!

Derybos

Pastaruoju metu laaabai praktikuojamos mūsų šeimoje. Pasiimam guminukus. Vakaris pareiškia:

- Noliu ketulių.

Sakau, kad gali imti du.

-Duok man du il dal du (=ir dar du).

Na ir dar vienas – ką prisiminiau (nors šiuo metu tai reiktų užrašinėti absoliučiai viską ką abu kalba – iš lūpų vieni perliukai – bajeriukai).

Tomas klausia:

-Vakari ar palauksi 2 minutes kol dėžę nunešiu?

-Ne.

-O minutę?

-Taip.

Truputį apie apatinį trikotažą

Guliu lovoj su vaikais. Vasarė staiga pareiškia:

- Aš kai užaugsiu nešiosiu liemenuką.

Aš tyliu. Vakaris:

- O aš tliusikus.

Vasarė:

-Aš būsiu kaip mamytė.

Vakaris:

-O aš kaip tėtis…

Skaitom knygas: K. Kasparavičius “Kvailos istorijos”

Su vaikais skaitom tikrai nemažai. Manau, kad pats laikas žymėtis. Tiesa, vis noriu užrašyti vaikus į biblioteką, bet namuose neretai atsiranda naujų knygelių. O knygos rimtėja ir ilgėja – abu vaikai tikrai neprasti ilgų istorijų klausytojai…

Paskutinė mūsų perskaityta knygą: K. Kasparavičiaus “Kvailos istorijos”.

Trumpai apie knygą.

Pradėsiu nuo to, kas man labai patiko: iliustracijos! Skoningos, įdomios, subtilių spalvų! Kadangi piešė knygos istorijų autorius, turiu įtarimą, kad jis piešia kur kas seniau ir geriau nei rašo. Tad iliustracijom – 10 balų, verta vien dėl to pavartyti. Nėra rožinio/žydro vaikiškoms knygelėms būdingo kičo. Nenufotografavau, bet keletą vidinių knygos iliustracijų pavyko rasti internete:

Ir dar kas patiko – kad knyga – tai ne viena ilga istorija, o 36 trumpos (berods skaičius teisingas, jei teisingai suskaičiavau), tad skaitant atskiras istorijas jos neatrodo tokios nuobodžios…

Kas nepatiko - knyga tikrai neskirta trimečiams, tad vaikai domėjosi istorijom santūriai. Kūrybiškumas ir originalumas išeina per kraštus – tokias istorijas, neabejoju, daug geriau sukurtų vaikai. Nors neįsivaizduoju kas joje gali sudominti 7-10 m. vaikus, kuriai amžiaus grupei ji rekomenduojama (prieš perkant to nežinojau). Trumpai tariant, nei manęs, nei vaikų jos nesužavėjo, tad labai nustebau, kad knyga 2005 m. tapo geriausia metų knyga. Hmm… Apmėtys mane akmenimis šių istorijų gerbėjai.

Daugiau apie knygą: http://www.niekorimto.lt/knygos/kvailos-istorijos_78.

Laida "Gyvenimo būdas" apie mus

Laidą žiūrėti čia - Simona, Vakaris, Vasarė ir Tomas Kupečiai

Dar viena istorija apie neišnešiotukus

Gal kažkas verkia skaitydamas mano vaikų istoriją, o aš verkiu skaitydama šią… Ir tuo pačiu žaviuosi moterim, kuri priima tokius sprendimus. Nežinau, ar aš tam ryžčiausi…

Trumpai: moteriai, kuri  18 savaitę nešioja dvynius nubėgo vandenys… Gydytojai pasiūlė užbaigti nėštumą, bet ji nesutiko (primenu, kad vaikus išsaugot bando nuo 22 nėštumo savaitės, mažesnio gestacinio amžiaus gydytojai negelbėja). Ir ji pasiryžo išsaugoti savo kūdikius nežiūrėdama į grėsmę savo gyvybei, infekcijos grėsmę, didelę tikimybę, kad vaikai net ir išsaugoti bus neįgalūs.  Dabartinis tikslas – išnešioti bent iki 22/23 savaičių (nuo tokio nėštumo laiko neišnešiotus kūdikius gydytojai bando gelbėti). O tada, jei pavyks iki tiek, žinoma, ir ilgiau… Jau praėjo savaitė, kaip sekasi jai auginti savo mažylius, galite skaityti jos asmeniniame tinklaraštyje…

http://www.hormonal-imbalances.com/