Sveikinimai

Mūsų ketveriukė sveikina Astą ir Evaldą padovanojus Margaritai sesutę Domicelę :) Sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos!

Vakaris - užslėptas gerietis

Netikėtai Simona užfiksavo, kaip gerietis, ramiakas, kuklutis Vakarėlis be jokių skurpulų atiminėja iš Vasarės baronką :) Aišku, Vasarė nepasiduoda, Kas laimėjo - filmuke.

Į ką panašus Vakaris?

Į ką panaši Vasarė?

Mezginiai mezginukai

Šį vakarą prasitryniau nereikalingą info kompiutery ir radau keletą mezginukų nuotraukų. Nu man taip nerealiai patiko, kad dar turiu vilties rudeniui kažką vaikams suorganizuot. Dalinuosi:

Ech, nu kaip bebūtų, vis tiek gražiausi drabužėliai yra mergaitėms…

Dar šiek tiek apie gimtadienį

Dar papasakosiu, kaip mes tą pirmąją didžiąją asmeninę vaikų šventę atšventėm. Kaip jau buvau minėjus, pirmadienį pasisėdėjom su seneliais ir krikšto tėveliais, o šeštadienį sulaukėm ir būrio draugų. šeštadienį kitaip nei pirmadienį net yra vienas kitas kadras nufotografuotas, o dėl pirmadienio tai tik antradienį susigrizbau, kad nelabai ką yra jums parodyti :P

Ne visi draugai kviesti dalyvavo, bet ir taip vietos kur apsisukt nelabai užteko – vis tik 6 vaikai (7 mėn.- 2 m.) dalyvavo, o kur dar jų tėveliai… Visi smagiai pasisėdėįom, pasigamino picų (visi pasidarė picą patys, buvom tik padus suruošę), pažiūrėjom vaikų “Pirmąjį filmą”, pyragas… Na, ypatingos programos nebuvo, bet ne tai juk svarbiausia :)

Upė padeda man ruošti picų padus

Vasarytė supasi ant senelių dovanoto arkliuko

Upė sveikina Vakarį :)

Pažiūrim ką gavom dovanų

 

Paskaitom dovanotą knygutę

Vakaris su Dovydu

Vasarytė – kaip balionukas :)

Pirmasis tortas (ačiū Vikai)

“Su gimimo diena”

 

Upė ir Sauliukas

Upė moko Vakarį kaip naudotis šia dovana :)

Mini fotosesija :)

Vakar sulaukėm seniai matytų draugų – Nerijaus ir Tomos. Nerijus kaip tik turėjo fotoaparatą po ranka, tai neplanuotai ir visai netikėtai apturėjom mini fotosesiją. Na, modeliukai buvo jau gerokai pavargę, suirzę ir ruošėsi eiti miegoti, bet keletas kadrų visai neblogų gavosi :)

 

              

Vystyklų diena

Gausiose interneto platybėse radau informaciją apie "Vystyklų dieną". Mes esam prijaučiantys viskams kas natūralu ir tuo pačiu vystyklams, tik pastaruoju metu turim bėdą - su medžiaginėm sauskelnėm vaikams pritrina prie kojyčių. Ko gero yra taip todėl, kad labai vis dar mažo svorio, o daug juda. Na, aišku, mūsų tos sauskelnės nėra iš pačių kokybiškiausių. Gal reiks ir apie tai pamąstyt... Jei pavyks, gal ir aš ryt ten su vaikais užsuksiu.

Pirmasis filmas

Šiame filme sudėjome visa tai, ką darėmė ir kas įvyko pirmą kartą. Patį filmuką galite pažiūrėti paspaudę šią nuorodą.

Gėlės

Pirmą kartą gyvenime gavau tiek daug ir tokių gražių, ir tokių didelių  rožių! Na, jei ne vaikai, ko gero niekada ir nebūčiau gavus :) Čia mano vyras padovanojo man vaikų gimtadienio proga :P

O čia mažieji laukia svečių – senelių ir krikšto tėvų. Su draugais švęsim savaitgalį!

365 dienos

Vakar  vaikams buvo lygiai tiek, t.y. atšventėm pirmąjį jubiliejinį gimtadienį! Šiemet turiu pripažinti, kad jaučiuosi šimtus ar net tūkstančius kartų geriau nei lygiai prieš metu tokiu metu… Ne, ne dėl savęs nerimavau, o dėl mažiukų…

kaip dabar prisimenu – penktadienį jaučiau skausmus, bet galvojau, kad tai paruošiamieji sąrėmiai, be to prieš keletą dienų buvau pas gydytoją – viskas OK. Šeštadienį ryte – tas pats, paskambinau gydytojui – sako atvažiuok. Apžiūri, veidas persikreipia, liepia pakviest Tomą, man vienai nieko nesako. Suprantu, kad kažkas ne taip… Kaip per miglą dabar skamba - “Antakalny turėjot būti vakar, dabar ko gero per vėlu… 4 cm kaklelis… Paprastai tiek atsidariusio sustabdyt nebeišeina, bet visko būna… Neverkit ir nesijaudinkit, tai skatina gimdos susitraukimus… Vežk žmoną į Antakalnį, daiktus pasiimsit vėliau… Jūsų lauks, aš pranešiu…”

Iškart lašelinės, vaistai, tabletės, vakare – migdomieji, kad miegočiau, o ne galvočiau… Ryte – naujienos nedžiuginančios, kaklelis jau 8 cm… Buvo akivaizdu, kad nieko, ničnieko daugiau padaryti negalima. Atvažiavo Tomas, pusė dienos žaidėm kortom (aha, teisingai perksiatėt :D), per sąrėmius šiek tiek pakvėpuodavau, masažuot manęs nelabai galėjo – man neleido atsistot… Bet kad tik toks skausmas būtų, tai galėčiau gimdyt ir gimdyt :) Ligoninėj “pratempiau” 24 val., lygiai tiek, kad spėjo subrandinti vaikų plaučiukus dirbtinai. Sekmadienį apie 16 val. nusprendė daryt cezario pjūvį, išsireikalavau, kad iškviestų mano gydytoją iš namų… Epidūrą padarė tik iš kažkelinto karto – vis į koją pataikydavo :) Na, kam darė, tas supranta apie ką aš :) Operaciją prisimenu tik kaip per miglą, bet man ji praėjo kaip 5 minutės. Paskutinis dalykas ką prisimenu – “man negera, mane pykina…” ir kad vemiu (pažįstami dabar vis dar prisimena visą mano nėštumą – pradedant nuo 6 sav.  kasdien vėmiau, dabar irgi kaip anekdotas, bet linkėt niekam nelinkiu to patirti :)). Tik išgirdau, kad liepė dar kažkokius vaistus man suleisti ir atsijungiau… Atsimerkiu ir girdžiu gydytoją sakant “ačiū visiems už gerą darbą”. Operacinėj nieko nėra, tik slaugytoja. Sakau – ”tai jau viskas? Kas gimė"?”. Sako “kad net nežinau” :D Nuėjo paklausti –porytė… Na, vaikai pagal prognozę gimė “dideli” – planavo, kad svers apie apie pusė kg, o va vienas 760, kitas 920 gramų :)

Gimė lygiai trimis mėnesiai ankščiau, viskas buvo net ne gydytojų, o greičiau Dievo rankose. Aišku, gydytojai darė viską ką reikia, tačiau gyvenome tik viltimi… Kaskart girdėjom – jei pirmas tris valandą išgyvens, tai jau gerai, po to – parą, po to – tris paras, vėliau – savaitę, mėnesį… Daugybės diagnozių net neprisimenu, bet labiausiai nerimas buvo – Vakariui 3 laipsnio iš 4 smegenų kraujosruvos… Praktiškai smegenų liga ar neišsivystymas garantuotas, buvo tikėtina, kad jam smegenis dar ir šuntuos. Aišku, nesusitvarkiusi kraujotaka, širdies ydos, gresianti retinopatija (apakimas), sutrikusi klausa… Visko net neišvardinsiu. Po mėnesio lengviau atsikvėpėm – buvo akivaizdu, kad jie kovoja už save, už savo gyvenimą… Trys savaitės Antakalnio klinikose, vaikai reanimacijoj, prijungti prie laidelių, šlangelių, pypsinčių aparatų… Pirmas kelias dienas – intubuoti. Visa laimė, kad Tomas buvo šalia – pasiėmė mėnesį tėvystės atostogų, gavom privačią palatą, visą laiką buvo kartu, labai mane palaikė ir išliko racionalus, nepasidavė emocijom. Jei ne jis ko gero mano “stogas” tą mėnesį būtų nuvažiavęs negrįžtamai… Dabar net juokas ima, kai prisimenu tokią istoriją: pienuką traukiau kas tris valandas ir nešiau mažiukams. Atrodo nieko daug nereikėjo daryt, galėjau miegoti, tik pieną kas tris valandas nutraukt, bet jaučiausi tokia pavargus ir be jėgų, kad sunku patikėt, kad taip gali būti. 12 val. nakties sunkiai bepajėgdavau atsikelti ir nutraukt pieną, kartais Tomas man pusiau miegančiai nutraukdavo :) Dabar juokinga, bet pernai, patikėkit, juokinga nebuvo. Suėjus trims savaitėms mus perkėlė į Santariškių vaikų ligoninę. Planavo iškart abu pas mane į palatą kelti, tačiau Vasarytė buvo dar labai silpna, nuolat kartojosi apnėjos (kvėpavimo sutrikimai), tad ją iškėlė į reanimaciją, o Vakarį kartu pas mane į palatą. Dabar sunku net įsivaizduot, kaip reikėjo rūpintis pačiai vienai vaiku, sveriančiu tik lygiai 1 kg (jei gerai prisimenu būtent tiek jis svėrė tą dieną, kai mus perkėlė). Vasarytę atkėlė po savaitės.

Santariškėse prasidėjo gydytojų specialistų apžiūros, konsultacijos, kova už kiekvieną priaugtą gramą… Kas kart kai apžiūrėdavo vienas ar kitas gydytojas lengviau atsikvėpdavom – “neblogėja”, paskui kuo toliau tuo dažniau išgirsdavom “gerėja”, o paskui - “išgijo, nepaliko jokių pasekmių, komplikacijų”. Meldžiausi kas dieną, kas žino, gal ir tai padėjo? Labiausiai kankino nežinomybė – kiekvieno neišnešioto vaiko istorija, raida, ligos vystosi ir yra labai skirtingos. Nei vienas atvejis nėra “vadovėlinis” – gali vieną dieną viskas būti gerai, o kitą – vaikas jau didžiausias ligonis… Oj, kaip džiaugdavomės net mažiausiais vaikų pasiekimas (pvz. bandė pasukti galvytę į šoną)… Sunku buvo ir kai ilgą laiką gyvenom “gerą” laikotarpį, o birželio pabaigoje, prieš pat mano gimtadienį sužinojom, kad ko gero teks akytes operuoti… Per mano gimtadienį – kraujo pripylimas dėl žemo hemoglobino kiekio, kadangi laukėm operacijos (su tokiu žemu neoperuoja). Po kelių dienų apžiūra ir išgirstam “pagerėjo, akytės beveik pasveikę”… Kita gydytoja ištarė tą taip ilgai lauktą frazę - “ruoškitės namo” …

Namo grįžom liepos 9 dieną, praėjus šiek tiek daugiau nei 2,5 mėn. nuo gimimo. Laimė neišpasakyta, nors namie neturėjom praktiško nieko, reikalingo auginant vaikus :) Aišku, viskas nesibaigė su grįžimu iš ligoninės, reguliariai lankėmės pas gydytojus. Nežinau ar mums pasisekė, bet mus visą tą laiką supo tik labai geri, supratingi gydytojai ir superiniai specialistai. Dabar teliko vizitai pas neurologę, kuri seka vaikų raidą (tfu tfu tfu, beldžiam į medį, bet kol kas viskas OK), ir Vasarei – kardiochirurgas (rudenį mažytei operuos širdelę). Na, manau, kad streso dar ir nerimo dėl vaikų turėsim, vis tik pirmus tris metus svarbi raida, išsivystymas, kaip sekasi vytis savo bendraamžius, bet tikėkimės, kad ir šį kartą nuo mūsų laimė nenusisuks ir vaikai užaugs dideli, sveiki, stiprūs ir gražūs (ačiū visiems už gimtadienio sveikinimus, būtent to visi mums vakar ir linkėjo)!

Šie metai davė tiek daug, kaip nei vieni kiti… Vidiniai išgyvenimai, perversmai, įvyko ir neblogas draugų patikrinimas – vieni nutolo, kiti priartėjo… Bet visų nuostabiausias potyris ir jausmas – tiesiog buvimas mama… Tai tiesiog neapsakoma (ypač iš ryto kai vaikai tik atsikėlę ir tokie geručiai :P).

Na va tokia pirmųjų metų tikra istorija be nuotraukų.

Draugai ir draugės

Šią savaitę leidžiam turiningai – kasdien turim svečių!  Antradienį buvom patys nulėkę iki miesto susitikti su Dovydu ir Gabija, o trečiadienį buvo pas mus Laura su mažąja Silvija (4 mėn.), ketvirtadienį – Smiltė su mama Živile, vakare sulaukėm mano barako kambariokės Linos grįžusios iš UK atostogų, penktadienį prie mūsų prisijungė Vika… Tikra mamų, draugų ir draugių savaitė – reik gal kokį mamų klubelį susiorganizuot? :) Vienu žodžiu aktyvi priešgimtadieninė savaitė.

Su Silvute

Su Laura ir Silvute

Vasarės ir Smiltės koncertas

Su Lina

Nauji horizontai

Su kiekvienu nauju žingsniuku į priekį vaikams atsiveria nauji, nematyti horizontai. Miela žiūrėt, kai jie išmoksta ką nors naujo ir kaip tuo patys džiaugiasi! Pasaulis plečias jiems dabar labai greitai, ką čia bepridursi :) Praeitą savaitę “atradinėjo” visą pirmą aukštą – aišku, visur yra buvę šimtus kartų, bet dabar ant savų kojyčių!  Nuropoja iki žiurkėnų ir kaišioja savo pirščiukus – baisu kad neįkąstų… Vasarė rado naują žaidimą – “numesk nuo spintelių ar staliuko daiktus broliui”, bando nutempt ir televizorių žemyn – pasirodo jis ne toks ir sunkus, reikia tik gerai už laido užsikabint :) Vakaris išmoko, kaip skalbinių segtukus nuo džiovyklos galima nusegti… Vienu žodžiu tik spėk žiūrėti, gaudyt ir tempt iš pakampių :) Beje, Vakaris šiandien pats savarankiškai pradėjo atsisėsti ir jau bando stotis prisilaikydamas. Dar savaitėlė ir sesę spartuolę pavys!

Rado virtuvėj “slėptuvę”, reikia valiklius slėpt

Ei, mama, žiūrėk - namuose keturi žiurkėnai gyvena! Beje, matot nuotraukoj raktus durelėse? Vakar radau juos Vasarės burnoj :)

Išmoko išsiardyti žaidimų kampelio dėlionę

Labai smagu pasikapstyti mamos darže. Gerai, kad mes du, o mama viena, tai ne visuomet spėja mus sugaut, kartais papuola laimė ir žemių paragaut  :P

Aš čia - palindau už lovos ;)

Ei, čia dar vienas kambarys į kurį galima nuropot. Mama dar čia nespėjo suslėpt daiktų :)

Ech, labai greitai ateis ir tas Tomo lauktas periodas, pamenu praeitą vasarą kartojo “o kada mūsiškiai vaikščios? aš taip norėčiau…” Aišku, gaudys juos tik savaitgaliais, o kitom dienom teks man!

Sesės ir brolio bushido

Taip jau nutinka šeimose, kad vienas iš brolių/sesių privalo būti protingesnis ir kantresnis. Mūsų šeimoje geriečio vaidmenį kolkas atlieka Vakaris.

Mylimukas

Esat girdėję, kad kai kurie vaikai turi savo mylimukus arba miego brolius? Net nežinau, ar tai tas pats, bet mano nuomone (ir patirtis taip rodo) – ne. Vakaris turi mylimuką – toks kūdas, mažas strutis. Mylimukas, o ne miego brolis dėl to, kad jam nereikia stručio šalia, kad užmigtų, užmiega puikiai ir su manim šalia (gal aš jo miego brolis esu? :))

Kas kartą, kai tik jis pakliūna į rankytes, mūsų žiogas jo nebepaleidžia. Atkreipkit dėmesį į nuotraukas, kurias patalpinsiu artimiausiu metu, kad pastaruoju metu beveik visuomet jo įsikibęs. Ko gero  Vakariui ir dėl to ko gero daug sunkiau viską pradėt daryt (pvz. ropot), nes viena rankytė nuolatos užimta :)

Sveikinimai patiems mažiausiems ir jų tėveliams

Kaip jau minėjau, šiemet mūsų giminė gausėja. Praeitas savaitgalis buvo itin “derlingas” – tapau “beveik teta” – pusseserei Birutei penktadienį gimė sūnus Majus (3700 gr, 55 cm), o sekmadienį tapau dar kartą pussesere – mano krikšto tėčiui taip pat gimė dičkis sūnus – 4600 gr, 55 cm.

Rudenį laukiam gimstant vaikiuko mano brolio šeimoje, tuomet jau būsiu “tikra teta” :)

Na, šie metai derlingi ne tik mūsų giminėje, bet ir draugų, kolegų,pažįstamų tarpe – dar bent (tiek žinau :P) keturi leliukai laukiami :)

Pramogos pas močiutę

Po Velykų aš su vaikais pasilikau Alytuje, nes Tomas visą savaitę buvo užsikasęs įvairiais darbais. Pramogų čia netrūksta – vaikams aplinka nauja, viskas labai įdomu. Vasarytė traukia kaip magnetas močiutės židinys – iš bet kurios kambario vietos lekia iškart į taikinį. Židinys, aišku, užkurtas, ne kitaip :)

Na, o Vakaris tuo tarpu vaikšto ant rankyčių. Ko gero šis pratimas ir paskatino jį greičiau pradėt ropot. Dar sesės nepaveja, bet…

O kas darėsi, kai močiutė lupo bulves! Lipo vienas per kitą, stvėrėsi kibiro, traukė bulves lauk, aišku, ir paragavo :)

Šventės

Šiemet per šventes buvom patys didžiausi tinginiai – nieko nesiruošėm, nieko negaminom, nieko nedarėm ir net jūsų su Velykom nepasveikinom :P Tad šilčiausi, geltoniausi, saulėčiausi, gražiausi sveikinimai nuo visos mūsų šeimynėlės – su Velykom, su atgimimu!

Mes susikrovėm krepšius ir išmovėm pas mano močiutę į kaimą. Ten susirinko beveik visa giminė – vaikai (ir aš) per dieną taip nuvargo, kad grįžę krito kaip lapai… Įspūdžių, dėdžių, tetų, pusseserių, veiksmo, kalbinimo, tampymo už žandukų užteko jiems ko gero ilgam :) Visko buvo tiek daug, kad net ko gero nespėjau fotkint – tik keli kadrai padaryti :P

Mano ir taip nemaža giminėlė šiemet dar pasipildys trimis naujais žmogeliukais. Galit pasveikint - tapsiu dar kartą ir pussesere, ir teta :)

Bėda

vaVakariui nutiko bėda – pirščiukas išlindo iš pižamytės :) Tiesą pasakius šiandien jau du pirštai išlindę buvo :P
 

Hurgados nuotraukos

Nuotraukas, kaip deginome bambas Hurgadoje, rasite ČIA

Balandis