Jaučiuosi kaip vėl iš naujo pradėjus rašyti blogą 
matyt panašiai ir yra, nes tokių tarpų ir ilgų pertraukų niekuomet nebuvo… Na, bet gyvenimas yra gyvenimas, vienus įvykius keičia kiti, ramesnį tempą – greitesnis, o čia žiūrėk jau ir žiema atėjo Esu susitaikius, kad visko ką sugalvoju padaryti tiesiog neįmanoma, bet stengtis verta.
Nuo vasaros pradžios vaikai lanko valstybinį darželį. Nesakau kad ten viskas WOW NEREALIAI, tačiau per paskutinius metus tiek su studijomis, tiek su darbu mačiau kaip ten sako N+K darželių ir galiu pasakyti, kad tai tikrai aukštesnio lygio nei vidurkis. Mums tiesiog pasisekė. Bet nepasisekė, nes normaliai darželio lankyti tiesiog mums nepavyksta – ligos (per visus du rudens mėnesius berods kad ėjo dvi savaites)… Tiesiog vieną dieną amžinai tekanti sloga ir kosuliai atsibodo tiesiogine to žodžio prasme ir ėmėmė ieškoti… ligų Kažkoks įtarimas viduj kirbėjo seniai, bet vis tikėjausi kad “sliga ne liga” ir tiesiog modavom ranka. Sloga, aišku jos šalutinis poveikis kosulys ir t.t. Kol vieną savaitgalį nepalikom vaikų pas senelius (beje penktadienį prieš paliekant buvom pas gydytoją – viskas buvo OK su sveikata, tik slogelė menkutė), o sekmadienį parsivežėm visiškai susirgusius… Taip stipriai kosėjo, kad aš praktiškai naktį nemiegojau. Antrą naktį tas pats… Nuvažiavom pas gydytoją, paklauso – stipriai pablogėjo, antibiotikai. Neleidau Tomui pirkti jų, kirbėjo, kad čia kažkas ne taip. Kiekvieną kartą iš senelių pasiimdavom “susirgusius”, net pikta būdavo… Tą kartą supratau, kad čia kažkas rimčiau nei “sloga ne liga ir ponas šalutinis poveikis kosulys”. Kitą dieną atsidūrėm “Pušyno kelyje”, kur apžiūrėjusi gydytoja permainius veidą: “KUR JŪSŲ GYDYTOJA BUVO – ASTMA”. Iš karto padarė alerginį tyrimą – voulia, alergiją sukelia KATĖ. Katė, kurios mes neturi, o kurią augina… seneliai… Na ir prasidėjo – masažai, inhaliatoriai, druskų kambariai, inhaliacijos… Vežiojimas du kartus per dieną dvi savaites… Lygiagrečiai vaikščiojom pas gydytoją polikninikoj… Ryškus pagerėjimas, išleidžiam vaikus į darželį – infekcija. Pasikviečiam senelius padėti, nes reikia mums išvažiuoti – vėl astmos priepoliai… Istorija – nuo pradžių. Dabar važinėjam į polikniniką į masažus, bioptron lempos terapiją ir krūtinės šildymus… Kitą savaitę turim gauti sanatoriją trims savaitėms, kraustysimės ten… O mums kaip tyčia parduotuvės atidarymo reikalai… Gerai, kad mano mama atvažiavus, dar 2,5 savaitės pabus ir padės mums, padeda mano tėtis kai reikia… Vienu žodžiu be senelių pražūtumėm. Kažkaip taip sutapo, kad visos šios mėsmalės pradžioj Tomas ėmė ir išėjo iš darbo, lyg žinodamas. O aš tuo tarpu kartu su dar keliom mamom prie viso to įkūriau neišnešiotų naujagimių asociaciją, ten irgi reikalų yra… Be Tomo neįsivaizduoju kaip dabar būtumėm gyvenę… Aišku, finansai ir visa kita, bet kadangi tikim labai tuo ką darom, manau, kad išsisuksim be skaudžių finansinių pasekmių… Bėda ta, kad apleidau vaikus – dėmesio skiriam, bet darbeliai, lipdymai, klijavimai lieka truputį nuošalyje, reikia susiimti, taip sakant dabar tikra homeschool atmosfera namuose turėtų būti
Beje, ir toliau ko gero būtumėm gyvenę kaip gyvenome, patirtis rodo, kad joks gydytojas nepaskirs specialistų apžiūros jei to nereikalausi. Jau nekalbu apie sanatorinį gydymą – jei nesakysi, kad man priklauso ir noriu savo teise pasinaudoti, niekas nepadės ant lėkštutės ir nepasiūlys. Atkaklumo reikia, 100%. Beje, astmatikams piklauso kartas per metus sanatorinio gydymo, priklauso sanatorija po plaučių uždegimo, sergant dermatitu – taip pat kartą per metus…
Va tai tokia istorija apie gyvenimą Džiaugsmo gatvėj.
Bet, anksti nustatytos bėdos turi didesnį potencialą būti eliminuotos, tad tikėkime gražiu rytojumi
Viskas vyksta vėžlio “greičiu” šiuo klausimu, bet po truputį vyksta. Kol kas negaliu apie tai kalbėti, bet jau kai išgirsit tai visi