2012 m. gruodžio 4 d.

Apie barbes ir traškų sniegą

Praeitą savaitę aš labai sirgau su aukščiausia temperatūra, o vaikai į darželį irgi nėjo, tad turėjo puikią progą ppiknaudžiauti planšetiniu kompiuteriu…. Rezultatas – pirmą kartą Vasarė pamatė Barbę. Youtube. Reakcija:

-Vakali, nelįsk, čia melgaičių leikalai. Ooooo, čia mano kolega, čia irgi mano kolega, čia dar viena mano kolega…

***

Vaikai žaidžia mamą ir tėtį (labai dažnas žaidimas pastaruoju metu). Atneša man suvystytą meškiną:

-Močiute, pasaugok mūsų vaiką, mes tulim leikalų (=reikalų), leikia lėkti.

***

Sėdi abu šalia, skaito garsiai knygeles. Skirtingas. Vakaris:

-Sese, neskaityk garsiai, per tave aš nieko negirdžiu.

***

Hipnotizuoja mane tyliu ramiu balsu:

-Mama, tu dabal nieko nieko negalėsi pasakyti, nei vieno žodelio, tu labai tyliai dabar turėsi būti. Mes tik pasiimam po saldainį ir viskas, o tu tylėk.

***

Grįžta iš lauko, Vakaris:

-Mama, duok man cuklaus palagaut.

Paragauja ir išvadas padaro:

-Toks pats traškus kaip ir sniegas.

3 komentarai:

Ojukas rašė...

:):) juokingi

Zurzaila rašė...

:D Vos susilaikau nesijuokusi balsu (negaliu, nes kai kas kitame kambaryje migdosi :)) Superiniai vaikai!

Sniega rašė...

:D prisijuokiau...
O kodėl Barbė - kolega? :D Ar dėl kojelių lieknumo? :D Pažiūrėjau nuotraukas - vai vai, kokia coliukiška Vasarė...
Nors gal čia tik man tokia "fazė" - per tuos šalčius taip noris, kad vaikai būtų minkštesni, putlesni, storesni... Jau ir savo didutei būsiu kažką pasakius apie "kojytes kaip zylutės", nes vis klausia, ar kai valgo maistas nueina į kojytes... :D

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.