Praeitą penktadienį mano krikšto tėtis pakvietė mus į sodybą… Svarstėm – važiuot ar ne (juk Vasarytei dar ketvirtadienio naktį temperatūra buvo šoktelėjus iki beveik 40), bet galiausiai sužinoję, kad ten būsim vieni (dingo rizika, kad mūsų vaikai gali ką nors apkrėsti, nes stomatitas – užkrečiama liga), nusprendėm – varom. Ir nepasigailėjom nė minutės (na, aš gal kokią sekundės dalį, kai visą kūną niežėjo nuo uodų sukandimo). Pirmiausia, tai buvo pirmas savaitgalis gamtoje (ne viešbutyje, ne spa centre, ne dar kažkur) kai likom vieni. Be elektros, be vandentiekio, be kanalizacijos, be kompiuterio, mobilaus telefono (nes ten neveikia net ryšys). Ir žinot – visiškas kaifas! Labiausiai džiaugiausi, kad Vasarytei pagerėjo akimirksniu – buvo pirma diena visai be temperatūros, o naktį nepakilo daugiau 37,5. Vakaris kaifavo tiesiogine šio žodžio prasme, aš supratau, kad mūsų vaikas – tikras tarzanas, gamtos vaikas… Na, mažoji gal ir dėl ne itin geros sveikatos turėjo priekaištų šiokių tokių, o gal jai tiesiog labiau patinka savaitgalis viešbutyje :D :D :D Aš pati pirmą kartą ko gero šią vasarą taip puikiai atsipalaidavau – sodyba vos 10 km nuo Molėtų, bet toks jausmas, kas negyvenamoje saloje atsidūrėm – nežinodamas ten nenuvažiuosi (keliukas veda per neišvažinėtą žolę), nuo kitų sodybų šią skiria tankiai suaugę medžiai ir krūmai, kitoj ežero pusėj – nė gyvos dvasios…. Ir dar ką supratau – viskas, su vaikais nebėra taip sudėtinga. Patys paprašo ko nori, daugiau dėmesio skiria vienas kitam… Pasaka!
Vakaris po šios tėčio “pamokėlės” pasiėmęs pagalį vis bandė kalti: “tuk tuk tuk”
Super vakarienė ant laužo. Hmmm….
Kūrybiškumo nestinga – mes gi nesugalvojam, kad kai nėra ryšio, galima pabandyti skambinti su… agurku :)
“Žygis” prie ežero. Savarankiškėja
“Kas čia?” vis dar karaliauja žodyne
Tobulas savaitgalis!
2 komentarai:
pasiilgau situ mazu pirdziu!
Vika, čia tu? :)
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.