Operacijos

Negalvokit, kad iš paiko gyvenimo čia tie įrašai pasipylė paskutiniu metu… Taip neatsitiko, kad staiga iš ėmiau nieko neveikti, tik “brausinti” internete… O taip, tai susiję su sveikata. Esu priversta sėdėti/gulėti lovoj, nes praeitą savaitę man buvo atlikta ausies operacija. Na ir kiek toj lovoj gali dirbti ar žiūrėti filmus, pamaniau, kad gera proga apsikuopti ir aprašyti kiek daug gerų/įdomių/įsimintinų dalykų pas mus atsitiko pastaruoju metu… Na, šitas įrašas ne apie pačius lengviausius mūsų gyvenimo mementus, bet apie mūsų gyvenimą…

Per visą savo gyvenimą nebuvau turėjus jokios operacijos ar kažkokių rimtų susidūrimų su medikais. Iki to laiko, kai 2009 04 19 man buvo atlikta cezario pjūvio operacija – netikėtai, skubiai, neplanuotai. Laiko pagalvoti apie tai nebuvo – tik buvo pasakyta, 10 cm, pjaunam. Tiek ir teprisimenu iš jos – kad vėmiau, o po to gydytojas padėkojo visiems už gerai atliktą darbą. Ir viskas, buvau tiesiog atsijungusi. O tada prasidėjo su vaikais – gal reiks tą operuoti, gal tą. Pirmos prognozės buvo vos pirmomis vaikų gyvenimo dienomis – Vakariui įtarė kad gali tekti šuntuoti smegenis. Neprireikė. Tada laukėm akyčių operacijos abiem vaikams – per mano gimtadienį abiems pylė kraują, kitą dieną (dieną prieš operaciją) per apžiūrą pasakė, kad akytės staiga abiems pagerėjo, operacija atidedama ir jos geičiausiai neprireiks. Neprireikė. Tada laukėm Vasarės širdies operacijos – viskas kaip irgi buvo nuspręsta, tik auginom svorį, nes per maža buvo narkozei, o operacija nebuvo ekstrinė, galima buvo laukt. Širdutės operacijos jai neprireikė, viskas vėl netikėtai (o gal tikėtai ir lauktai) tiesiog ėmė ir susitvarkė. Taip ir “slydom kaip per sviestą”, vis pagalvodavau, kad ir vėl “praslydom”. Bet gyvenimas eina bangom – čia geriau, čia blogiau. Pernai mano tėčiui buvo atlikta sudėtinga kelio operacija – įdėtas sąnario protezas. Gijimas skausmingas, ilgas, biuletenis dar vis tęsiasi jau berods 9 mėnesius.

Tada aš prisiruošiau galų gale atskleisti paslaptį kas gi man yra – viena ausim klausa blogėjo paauglystėje, dar pablogėjo visai neseniai. Nuėjau, pasitikrinau, papuoliau pas labai gerą gydytoją, kuris pirmą kartą pasakė kas man yra. Iki šiol 10 metų lankiausi pas lorus, surdologus ir niekas negalėjo iki galo paaiškinti.Tiesą pasakius ir jis negalėjo tiksliai pasakyti, bet pasakė tai, kad tik operacijos metu galim tiksliai viską sužinoti ir padėti (arba ne). Pasiryžau. Užregistravo operaciją po 4 mėnesių, o kadangi ilgas laiko tarpas – tai apie ją tiesiog negalvojau, nemąsčiau ir visaip ignoravau.

Tada – vaikų istorija. Kas mus pažįsta, tas žino, kad su slogom vaikai vaikščiojo ištisai. Nuo rudens vaikščiojom pas lor’ą, jie buvo “ant ribos” adenoidų operacijai. Vienus vaistus keitėm kitais, tol, kas visus išbandėm ir nei vieni nepadėjo. Po naujų metų apsisprendėm – gana, pakaks, reik daryti kažką kitko, todėl pasiryžom adenoidų operacijai. Matyt vos vaikams gimus mano visas nerimas dėl operacijų buvo išnaudotas, nes visiškai nesijaudinau, kai išvežė vaikus išėjau į kavinę valgyt Vakariui pavyko viskas puikiai, skandalų po jos nekėlė (vaikai po operacijos verkšlena ne dėl skausmo, o dėl narkozės poveikio) ir po jos jam neprireikė nuskausminamųjų nei karto. Seselė sakė, kad taip būna vienam vaikui gal iš kokio šimto. Išvažiuot iš ligoninės nenorėjo, prašė, kad dar kartą jį išvežtumėm į operacija (kur gi – dvi ledų porcijos per dieną!)

Vasarytei praėjo sudėtingiau – pati operacija ilgiau užtruko, skrepliai iš nosies pateko į plaučius, teko siurbti, parvežė su lašine, verkšleno, po jos kelias dienas reikėjo vaistų nuo skausmo. Bet iš laikė, o sloga taip ir liko operacinėje… Dėl Vasarės pabuvom vieną naktį ligoninėje, kitą dieną – namo.

Na ir laikas ėjo, ėjo, kai aš staiga prisiminiau, kad ups, visi planai artimiausi keičiasi, už 10 dienų – operacija man pačiai! Ir prasidėjo galvojimo, nerimo dienos ir naktys Ir štai aš nuo praeito trečiadienio esu rami kaip belgas, užtat galiu sau ramiai rašinėti, skaitinėti, o mano ofisu virto mano lova. Jei ne savaitgaliniai vaikų klyksmai (oj kaip jautriai reaguoju dabar į garsą, toks jausmas kad į galvą įlenda man parėkti), kurie labai išvargino, būtų išvis atostogos. Ir ko gi ne – guliu sau lovoj, namų nereik tvarkyti, skalbinių džiauti, valgyt daryti, vaikų į darželį vežti ir šiaip esu atleista nuo normalaus gyvenimo. Užtat blogas ir atsigavo Su kiekviena diena jaučiuosi geriau, tačiau ausį vis tempia, koordinacija dar sutrikusi, greitai judėti negaliu, tai po namus kaip vėžlys slampinėju. Jei tik daugiau ką padarau – skausmas ausyje, galvoj, širdis daužosi kaip pasiutus. Operacija tikrai nebuvo “nėr ką veikti”, pakartoti nenorėčiau, tačiau tikimybė, kad reiks ją kartoti, yra. Tiesa, jei jos ir prireiks, tai nebebus tokia sudėtinga, o kaip gydytojas sako – dabar ten viskas išimta ir sudėta, jei sugrius tavo “kortų namelis” ausyje, tai atidarysim pastumdysim ir viskas Paprasta, ar ne? Ramusis laikotarpis man dar tęsis mažiausiai pora savaičių, tiesa, po truputį galėsiu lengva namų ruoša užsiimti, į lauką nosį iškišti…

Taip norėtųsi kad tokie rūpesčiai nelankytų mūsų, bet kovo mėnesį mano tėčiui laukia dar viena operacija… Tai va taip ir gyvenam.

Sveikatos!