“Diu!”

Vaikų viena mėgstamiausių dainelių “Mano batai buvo du”, skaičius – neabejotinai du (sako “diu”). O vakar atšventėm dvigubą antrąjį gimtadienį!

Atrodo, kad dar visai neseniai jie buvo tokie mažučiai, trapučiai, atrodo, kad ką tik kovojom dėl jų gyvybės… Kiek prikentėta, kiek priverkta dėl šitų vaikų. Ir va – auga stiprūs, sveiki, linksmi, guvūs dvimečiai, sparčiai augantys ir tobulėjantys. Kiekvieną dieną išmoksta kažką naujo, kiekvieną dieną mus nustebina savo naujais pasiekimais, pradžiugina savo šypsenomis, švelnumu. Nieko nėra saldžiau kai Vakaris mane kiekvieną vakarą prieš miegelį apkabina, glosto galvą ir sako “mamy, mamy” = mamyte). Nieko nėra gražiau, kai paklausus Vasarės “ar myli brolį”  linksi galvyte, pribėga, apkabina brolį, pradeda glostyti ir bučiuoti… O kaip nueina šiurpas per kūną, kai jie pamatę į kiemą įvažiuojančią tėčio mašiną lekia rėkdami “tėte, tėte, tėte!” ir puola vos ne po važiuojančios mašinos ratais! Arba koks pasididžiavimo jausmas apima, kai šie mažiukai patys atsineša savo lėkštes su kotletais, padeda į savo kėdutes, patys pavalgo ir patys nusineša lėkštes su dar didesniu pasididžiavimo jausmu savo akyse, o kiekvienas mūsų pasitikėjimas jų jėgomis didina jų pasitikėjimą po kelis kartus!

Auga tie mūsų kleckiukai, auga, kartu stebindami mus ir patys save kasdieną!