Jau kelios dienos namie aš dirbu valytoja, ne kitaip. Kai taip karšta, vaikus laikau be sauskelnių, tai daugmaž galite įsivaizduoti, kiek ir ko pridaro DU vaikai :D :D :D Servetėlės ir skuduras dabar vos ne geriausi mano draugai :) Net migdau be sauskelnių. Šiaip ar taip savo “reikalus” jie daro atsikėlę, ne miegodami… Tikrai nemažai sauskelnių taip galima sutaupyti :D :D :D
p.s. iš tikrųjų šiandien neapsikenčiau ir dedu medžiagines sauskelnes :D
Tomas galvoja, kad aš jau viską parašiau apie kelionę ką norėjau – neišdegs manęs dar užčiaupti :D Papasakosiu apie mūsų mažąsias žvaigždutes. Na visur jie traukia žmones nors tu ką – Vilniuj, mieste, kavinėj, parduotuvėj, kelionėj… Kiekviena išvyka kiek toliau nei mūsų namų kiemas garantuoja šimtus šypsenų, klausimų, komentarų (iš serijos “šaunuolis tėvelis vargšė mamytė”) ar šiaip nulydi žvilgsniais. Viešbutyje kuriam buvom apsistoję buvo labai labai daug vietinių šeimų. Turkai pietiečiai labai emocionalūs ir tuo pačiu labai bendraujantys, o ir rusai, kurių taip pat buvo nemažai jiems nenusileido :) Jei būtumėm rinkę pinigus už nuotraukas, kai fotografavo vaikus, prašymus palaikyti juos ant rankų, ko gero būtumėm surinkę ne vieną dešimtį eurų :D :D :D Kartais tai tiesiog vargina ar net nervina, kai kokia bobulytė lenda juos bučiuoti arba neatsiklausus ima iš vežimo, bet kartais – labai padeda, pvz kai reikdavo restorane nueit įsidėt pavalgyt – padavėjai juos paimdavo ir leisdavo mums ramiai prisikrauti lėkštes. Arba lėktuve – mūsų mažiukus ne tik kai prireikdavo palaikyti atsirasdavo savanorių, bet ir praėjus per lėktuvą susirinkdavo ir pavalgyt – tai kokią barankytę, tai obuoliuką :D Dažniausiai “gerbėjai” būna arba mergytės, arba moterys įvairaus amžiaus, bet pasitaiko ir vyrų… Čia tik keletas “gerbėjų” užfiksuota, bet ir iš to, manau, galima matyti kas vyko :D
Čia su turke mergyte, 100% Vakario gerbėja. Tik pamačius jį mesdavo visus reikalus ir prisistatydavo prie Vakario :D Sesuo jos buvo kur kas nedrąsesnė, bet vis sukdavo ratus pora metrų nuo vaikų, o ši ypatingai drąsi - kartais net valgyt iš savo lėkštės atnešdavo. Pvz bulvytės fri – skanu, ar ne? :)
Čia su kitomis mergytėmis turkėmis
Čia su dar kitomis mergytėmis turkėmis. Pasirodo ne taip lengva vaikus užfiksuot, visi žiūri ten, kur jiems labiausiai patinka :)
Čia mūsų “padėjėjas” restorane. Vakarį vadino Vulkan (toks yra turkiškas vardas)
Čia rusė “močiutė”
Čia tikra Vasarės draugė – mergina dirba viešbutyje “vaikų klube”. Gaila, kad vaikai ten tik nuo 4 m. priimami, mielai jai būtumėm pusvalandžiukui mažius patikėję. Nors šiaip ar taip ji irgi pagelbėdavo, kai ateidavom valgyti :) 
Kai pradėjom švęsti mano gimtadienį Turkijoj, taip dar nesustojom :D Aš apie tą pirmąjį čia papasakosiu – pirmas požymis buvo kad švenčiu, kai Tomas susipakavo vaikus, išėjo pasivaikščiot ir leido man pora valandų pamiegot. Tik vos numigus pasigirdo į duris beldimas, nors buvau pakabinus lentelę DO NOT DISTURB, atidarau – o ten viešbučio berniukai su buteliu vyno, lėkšte vaisių ir sveikinimu :) Na baisingai nesupykau dėl mano miego sutrukdymo :) Tik į betvarkę nekreipkit dėmesio ;)
Po poros valandų grįžo Tomas su vaikais ir, aišku, su gėlėmis :)
Vat kaip kūrybingai panaudojom kaspinėlį nuo gėlių :)
Kaip jau ir rašiau, Turkijoj dažniausiai veikėm NIEKO :) Tiesa, aš pirmą dieną nuėjau į hamamą, po kurio masažo supratau, kad mano nugarai šakės… Ji tokia kaip pagyvenusios moteriškės. Mano nuogąstavimus patvirtino ir masažistas. Dingtelėjo mintis, kad prieš pora metų man masažistė buvo prigrasinus ateit bent 10 seansų kasmet, antraip vis blogės ir blogės. Aišku, du metus į masažus nėjau, užtat dabar tikrai supratau, kad jau LAIKAS. Susiradau kitą SPA centrą, visai šalia mūsų viešbučio, bet kur kas geresnį ir tuo pačiu pigesnį (pasirodo būna ir taip). Padarė man testinį masažą, pasikviečia ir pradeda dėstyti – trys slanksteliai iškrypę (prieš pora metų buvo 1), įtempti raumenys (tas pats jau buvo), kažkada sušalę ir sušašėję :S, druskos (jau senokai šita problema), kažkas dar nugaros apačioje, jau nė nepamenu. Nu ir pasiėmiau nugaros masažus kasdien. Nemokamo pervežimo atsisakiau, nors jį ir siūlė – juk eiti čia vos kelios minutės :) Nugaros reikalai tikrai šiek tiek pagerėjo, bet reiks tęst gydymą ir Lietuvoj…
Tomas laiką leido dar pasyviau, tik su keturračiais pasivažinėjo, nors jo ta išvyka nesužavėjo.
Iš tiesų tai labiausiai mums patiko neturistinis maisto turgus. Gaila, kad vyksta jis Kemere tik kartą per savaitę, tad užsipirkt vaisių ir daržovių parsivežt į LT mums nepavyko – tiesiog būtų reikėję saugot jas viešbuty savaitę :) Na, Kemeras toks mažiukas miestukas, visiškai kurortinis, toks kaip mūsų Šventoji, tad jame veikti daugiau ir nėra ką. Tiesą pasakius mes tikrai mieliau bastytumėmės po įvairius turgus, organizuotumėmės keliones patys, aplankytumėm įdomias vietas, bet šiuo metu mums būtų ypač sudėtinga taip pakeliauti su vaikais… Todėl taikomės prie aplinkybių.
Kodėl ten? Iš tikrųjų mums nebuvo svarbu šalis, žinojom tik tiek, kad nenorim atostogaut Lietuvoje, nes kad ir kaip skaičiuotumėm, 10 dienų poilsis mums keturiems kainuoja tiek pat, kiek Turkijoj, Egipte, Kretoj ar panašiai… Aišku, žiūrėjom, kad būtų patogu – skrydžio trukmė, laikas, nes šį kartą skridom vieni, tai reiškia, kad net į WC nelabai išeina nueit, nes nebus kam vaiką palikti :) Taip pat labai svarbus momentas – klimatas. Lietuvoj oras toks permainingas, prognozės nepatikimos, o lietus toks dažnas svečias, kad nesinorėjo per atostogas nei mirkt po lietum, nei šalt, o ir prie jūros tik sėdėt ant smėlio tarp daugybės žmonių be maudynių, nes kojas gelia įkišt kažkaip neviliojo… Rinkomės šiek tiek labiau garantuotą orą :) Toliau – viešbutis. Pakankamai atidžiai su vaikais reikia rinktis, bet kažkaip ir neišlaidaudami jau ne pirmą kartą randam puikų variantą. Aišku, mes ne iš tų, kurie turi nerealius reikalavimus, tai kažkaip į ne kokius atsiliepimus žiūrim atlaidžiai. Kažkaip labiau vertinam kainos ir kokybės santykį, o ne mokėdami minimum, tikimės gaut maximum :)
Na tai išskridom anksti ryte, vaikai lėktuve daugiausiai pramiegojo, bet šiaip ar taip jau nusėdėt jiems buvo sudėtingiau, nei kai skridom į Egiptą, nors skrydis ir gerokai trumpesnis. Oras pasitaikė sakyčiau puikus, žinant, kad savaitę prieš išskrendant Turkijos pietuose buvo apie 40 pavėsį – pirmas dienas buvo apie 27, šiek tiek trumpai palydavo, kuo mes labai džiaugėmės, nes nuplovė dulkes ir buvo taip gaivu! Vėliau oras ėmė šilti – po laipsnį, po laipsnį, kol gale atostogų vėl pasiekė 40 laipsnių pavėsį! Paskutinę dieną Vakaris gavo karščio smūgį – nors lauke buvom tikrai nedaug, bet to pakako, kad jam pakiltų temperatūra. Iš pradžių galvojom, kad jis tiesiog atkrito, bet kadangi temperatūra praėjo po paros, o ją lydėjo viduriavimas, pastarasis nuogąstavimas atkirto.
Viešbutis pirmas pora valandų man baisingai nepatiko. Atvykom po naktinio skrydžio, vaikai jau buvo pakankamai pikti, paėmė mūsų dokumentus pradėjo forminti. Mes laukiam laukiam, niekas nieko nesako, nes beveik niekas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, kol išsiaiškinom, kad laukti reikės pora valandų, nes kambarys neparuoštas, užtruko apie pusvalandį :S Išėjom ieškot, kur ta jūra yra (pamiršau paminėti, kad viešbutį ėmėm per kelią su požemine perėja, bet dviejų viešbučių teritorijoje – pirmas viešbutis prie jūros, o mūsų tiesiai už jo). Kol radom kaip nusigauti iki jūros (aišku, paskui tik išsiaiškinom, kaip patekt iš vieno viešbučio į kitą neinant nei per šiukšlyną, nei per kelią), išvis nusivylėm. O dar karštis – mes vis dar buvom su “lietuviškais” drabužiais. Na, bet nusigavom prie jūros, radom, kur arbūzų pavalgyt ir po truputį emocijos nurimo… Tiesa, arbūzą mažiai pradėjo valgyt ne pirmą dieną – ragavo ragavo kol pajuto skonį, o paskui jau kirtom visi per pusryčius, pietus ir vakarienę. Skonis jų tikrai kitoks, nei lietuviškų ;)
Taip pat baseinai – prie mūsų viešbučio buvo trys baseinai suaugusiems ir du vaikams, o pirmame – po vieną ir jūra. Jūra, tiesa, mūsiškiams šį kartą sukėlė šoką tiesiogine prasme – pirmas kelias dienas vos nueidavom, prasidėdavo klyksmai. Jau nekalbu apie kažkokias maudynes. Pasirodo, jie siaubingai bijojo bangų (nors jos tokios mažytės, bet tas dužimas į krantą jiems siaubingai nepatiko). Jūrą prisijaukinom ir joje išsimaudėm tik gal kokią trečią dieną. Beje, vanduo šiltut šiltutėlis. Manyčiau, buvo kokie 25 laipsniai tai tikrai.
Daug laiko praleidom tiesiog kiemely, pavėsyje po palmėmis, supantis sūpynėse ar hamake:
Laikas prieš mūsų atostogas šį kartą buvo labai įtemptas – vos nusipirkom kelionę, su Vakariu atsigulėm į ligoninę, kai planavom jau važiuot namo, susirgo Vasarė ir laikas ligoninėje dar nusitęsė. O ausų uždegimas, kaip žinia, praeina tik per 4-6 savaites, tai skridom su abiem sergančiais vaikais. Iš ligoninės aš grįžau tik likus dviem dienom iki skrydžio, drabužiai buvo neskalbti, kaip tyčia lauke drėgna, niekas nedžiūvo, tai teko namuose šildymą įsijungti :) Kitaip tariant apturėjom streso, lagaminai buvo sukrauti tik paskutinę minutę, o dvi dienas prieš išvykimą namuose buvo toks bordelis, kad koją sunku rast kur pastatyt. Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)
Čia mūsų taboras
Vakar grįžom iš Turkijos. Kelione to nepavadinsiu, bet atostogos buvo puikios! Iš tikrųjų iš viešbučio buvom tik keletą kartų išlindę – valgėm, miegojom, turškėmės baseine… Tik pora kartų buvom į Kemerą nužingsniavę, kartą į vaisių ir daržovių turgų, Tomas su keturačiais pasivažinėjo, o aš masažiukų turėjau. Ten ir mano gimtadienį atšventėm :) Peržiūrėsiu nuotraukas ir būtinai parašysiu viską detaliau :) Pradžiai keletas nuotraukų:
