Dvynukų išdaigos

Prisimenu, kokia buvau naivi, kai kol laukiausi ir po vaikų gimimo galvojau, kad laikui bėgant plengvės - mažiukai užsiims vienas su kitu, o aš galėsiu knygas skaityt :) Na, jie pradėjo prieš gerus 3 mėnesius bendraut tarpusavyje, bet vienas kitam jie įdomūs tik kokią minutę. Na gerai, Vakariui Vasarė visai nebloga draugė būtų, bet Vasarei su Vakariui visai neįdomu - geriau su mamyte ar tėveliu :) Dar prisimenu, kai pries kokį gerą mėnesį prie manęs priėjo moteriškė ir užkalbino. Užkalbina mane labai dažnai - dvynukai, mat, kažkoks keistas reiškinys vis tik yra. Bet tą kartą bendrauti su manim panorusi moteris buvo itin emocinga - "vajezau, užjaučiu, vaje vaje vaje, dievulėliau dievulėliau" ir taip toliau. Užsimezgė tarp mūsų pokalbis... Pasirodo ji savo dvynukus (sūnų ir dukrą) jau užauginus... Pokalbis vyko maždaug taip:

-Nu tau ir sunku

-Nieko nieko, sunku tik dabar, tuoj paaugs, bus lengviau, vienas su kitu pradės žaisti

-Kas yau taip sakė?

-Ką sakė?

-Kad bus lengviau?

-Visi taip sako, ir aš pati taip galvoju

-O tie kiti irgi dvynukus augina?

-Nu ne....

-Tai vat aš tau pasakysiu - bus tik sunkiau ir sunkiau. Kas dieną vis sunkiau, kiekvienais metais vis sunkiau...

Tai vat pastaruoju metu pradėjau prisiminti jos žodžius, nes dabar kai jie vienas kitam įdomūs - ne tik kad nepalengvėjo, bet ir saugot vieną nuo kito reikia. Nes, žiūrėk, tuoj pirštą kito įsikąs, čiups už veiduko ir apdraskys ar su kojyte kitam į galvą įspirs :)

Na, bet augam toliau, žiūrėsim kaip čia bus