Puodas

GImtadienio proga gavome dovanų naktipuodžius (man vis labiau norisi sakyti š..puodžius, būtų ir reikšmė artimesnė tikrajai paskirčiai). Iškart pradėjom sodinti, apimti entuziazmo. O dar draugai kai papasakojo apie “naujoko sėkmę” pradedantiesiems, tai entuziazmas išvis didelis apėmė. Tik pirmus kartus tai labiau panašėjo net ne į nesėkmę, o į visišką fiasko. Su Vakariu viskas vyko taip – tik pasodini, vaikas tiek įsitempia, kad net nejuda, ir, aišku, nesupranta ką čia dabar reikia veikti, o  nukėlus nuo puodo tiek pridaro vonioj kartų ant žemės, kad visos grindys būna šlapios ir ne tik ;) Pasodinus Vasarytę iškart supratau, kad ji tiesiog per mažo užpakaliuko ant to puodo sėdėti :)

Bet nenuleidau rankų, ir vis Vakarį bandžiau pasodinti rytais ir vakarais, kol vaikinas ėmė ir atsipalaidavo :) O atsipalaidavęs “reikalus” pradėjo ant puodo daryti. Ryte, vakare ir kartą per dieną. Aišku, sauskelnes ir toliau “gadino”, bet ir tai jau šioks toks rezultatas pasiektas. Na, o šiandien per pietus Vakaris tapo irzlus, niekaip nesupratau kas čia jam atsitiko. Galvojau, valgyt nori, bet prieš maitinat nusinešiau į tualetą, vaikas net atsiduso kai pamatė puodą. Sauskelnytė buvo sausa, nors keista jau senokai, o tik atsisėdęs ėmė ir pasiusiojo :) Tai vat, šiandien sugadinta tik viena sauskelnė per visą dieną, ir tai, turiu pripažinti, tik dėl to, kad po vieno miegelio jo tiesiog nepasodinom ant puodo! Tikėkimės, kad tai nelaikinas pasiekimas, mums pavyks labiau išgirsti ką vaikas “sako” ir sauskelnių pavyks atsisakyti per šią vasarą (toks būtų tikslas).