Pasivažinėjimas naktį ir prabėgusi savaitėlė

Na, savaitė jau į pabaigą, tai galima ir įspūdžiais jau pasidalinti. Tuo labiau, kad šis vakaras pirmas ramus ir tylus (tfu tfu tfu) – vakaris jau 8 valandą buvo užsuptas ir užliūliuotas, tai turiu galimybę pora valandžiukių skirti sau.

Tai vat, kaip ir rašiau, pirmadienį pakilo mažiui temperatūra. Su gydytoja pasikonsultavau telefonu, ji apžiūrėt Vakario jau negalėjo, tai nusprendžiau tiesiog mušt temperatūrą ir laukt kitos dienos, kad galėtų ji apžiūrėti. Bet nesulaukėm kitos dienos. Vakare nuėjus su juo gult supratau, kad jis karštas. Labai. Kaip gerai įšilęs žiemą radiatorius. Gal net labiau. Visas dega. Pamatavau – temperatūra 40,2. Na ką, iškvietėm greitąją. Išvažiavom. Ir likom čia. Čia niekas neskuba, tiesa. Duoda vaistų, muša temperatūrą, padaro tyrimus, kurių reikia laukt pusė dienos, jei neilgiau, nusprendžia, kad kitą dieną dar padarys kokį nors tyrimą, spėlioja, kas čia gi galėtų būti – infekcija, neinfekcija, kitą dieną nusiunčia pasidaryti rentgeną, kuris vėliau paaiškėja buvo visai nereikalingas, galiausiai sumąsto nusiųst pas Lor’ą, nes gerklė stipriai vaiko raudona, tuomet ir paaiškėja – ausų ir gerklės uždegimas! Še tau kad nori. Gerai, kad pirmą dieną paskirtas gydymas tinka ir nustačius diagnozę. Na, jei neužsilaikius temperatūra, tikrai antrą dieną būtumėm važiavę namo.

Apie gyvenimo sąlygas Tomas šiek tiek jau rašė, kai man po pirmos nakties gydytoja pasakė, kad tikrai liksim dar nakčiai, ašaros pradėjo riedėt labiausiai dėl… Pirmą naktį gavom abu su Vakariu dvi vaikiškas lovytes… Aha, vieną jam (mažesnę), kitą man (didesnę). Aš ja nekalbu apie tai, kad ten man vietos mažai, bet jis juk jau daugybę mėnesių miega su mani ir nepripažįsta miegojimo atskirai nė už ką! Aišku, miega plačiai… Užmigau 7 ryto šiaip taip, 9 jau buvau pažadinta – Tomas skambino paklausti kaip mes :)Vakaris irgi ne perdaugiausiai miegojo. Kitą dieną gydytojos paprašėm kad duotų bent jau normalią lovą.Davė tą lovą, tuo pačiu gavom ir kambario kaimynes… Na šitas momentas man irgi sunkiai suvokiamas – skyriuj pilna tuščių palatų, taip pat panašaus amžiaus vaikų. Mus paguldė su 2,2 m. itin plepia mergyte ir dar plepesne mama. Pavargau žiauriai “neimk, nedaryk, ko tu nori? siusiu? sėsk ant puodo. nenori? gal banano? ne? duonutės? pavalgysi? dabar tyliai, berniukas miega. ką tu dirbi? nulipk nuo palangės. ajajaj kaip negražu” ir t.t. ir pan. Na, su plepumu galima susitaikyti, bet vaikų miegojimo grafikas smarkiai prasilenkia – vis tik metų skirtumas! Vakaris dar miega 3 kartus, “kaimynė” – 1. O kai nemiega, tai tik spiegia, rėkia ir kalba :D Daugiau gal nereikia pasakot… Tik paminėsiu, kad pirmą vakarą Vakarį migdžiau 2 val., per tą laiką buvo 5 kartus užmigęs ir pažadintas. Po paskutinio pažadinimo jis tik spiegė spiegė spiegė kokias 40 min… Galėtų esant tuščiom palatom guldyt po vieną vaiką arba bent stengtis guldyt bent kiek panašaus amžiaus vaikus.

Na, grįžkim į palatas. Remontas čia darytas prieš kokius 30 metų ko gero. Kaip tik kituose aukštuose šiuo metu vyksta remontai (o taip, remontas vyksta ir aukštu aukščiau nei mūsų palata – ten ištisai kažkas kažką stumia, traukia, kala, gręžia), ko gero ir čia greit bus padarytas, o dabar tik įsivaizduot galit, kaip čia viskas atrodo… Čia jau net nekalbu apie kažkokią estetiką, o apie higieną… Nesakau, kad čia nešvaru… Čia nešvaru jau dėl “senatvės”. Oj, vos nepamiršau - niekaip nesuprantu, kam iš wc ir dušo yra langas į palatos prieangį (atsidarai duris į palatą, o čia toks koridoriukas mažas su dideliu langu, pro kurį matyt wc ir vonia), ir nu kam langas iš bendro koridoriaus į palatą (nu čia dar pateisinu - gal kad gydytojai matytų)?

Gydytojai, slaugutės ir kitas personalas tikrai malonus. Vakarį balti chalatai tiesiog hipnotizuoja – kai ateina sesutė ar gydytoja, visas net apsąla, gali daryt ką nori su juo, net nejuda :D Ir toks jausmas, kad vaistų leidimas (kateteris rankytėj) jam net malonus :D :D :D Ant rankytės užmoviau kojinę, nes bando kateterį atkąst, tai vaidinam, kad čia jo bokso pirštinė :D

Va taip šią savaitę gyvenam. Šiandien jau geriamų antibiotikų gavo, neišvėmė, kaip gydytoja tikėjosi, tai 95%, kad ryt jau tęsim gydymą namuose. Tikėkimės, kad taip ir bus, nes aš jau baisingai pasiilgau Vasarytės! Beje, per šią savaitę beveik perskaičiau dar vieną knygą. Neblogai įsibėgėjau ;)

Linkėjimai iš Santariškių be nuotraukų, nes fotiko neturiu :)