Sekmadienį mūsų namuose apsigyveno nauji gyventojai – Tiutių ir Kukū :) Ilgu diskusijų objektu buvo tapę kokį gyvūnėlį galime laikyti, kad ir vaikams smagu būtų, ir mums nekeltų per daug rūpesčių. Aš galvojau apie nulėpausį triušiuką, bet Tomas buvo labai prieš, kol galų gale prisiskaičiau tiek, kad suprasčiau, kad mes galim tiek dėmesio, kiek triušiukui reikia, tiesiog neturėti galimybės skirt. O be dėmesio triušiukai, kaip žinia, tampa pikti, agresyvūs. Kita priežastis, dėl ko atsisakiau minties dėl triušiuko – jį reikia kasdien išleist palakstyt, išvest į lauką, be to jis labai šiukšlina (na, kai paleidi, tai tik spėk su šluotele iš paskos lakstyt :)). Vis gi šią “kovą” laimėjo Tomas, kuris pasiūlė atnaujinti Džiungarinių žiurkėnų “ūkį”. Tiesa, šį kartą apsiribojom dviem (mūsų rekordas – 9, bet vidurkis buvo apie 4). Tiesa, mūsų planus pirkti vienos lyties du žiurkėnus sugriovė pardavėjas, įpiršęs mintį įsigyti porytę, bet pasižadėjęs, kad “prieauglį” priims atgal. Tad sekmadienį iš turgaus grįžom šešiese :) Pirmą dieną Džiungarinukai daugiausiai pramiegojo, kas vaikus baisiai nuliūdino, bet jau kitą dieną buvo pakankamai socialūs ir aktyvūs. Tiesa, mūsų senieji žiurkėnai buvo nepratę eiti į rankas (nes pradžioje ilgai prabuvo vieni, kai teko keletą mėnesių pagulėti mums ligoninėje, po to su mažais vaikais nelabai buvo laiko su žiurkėnais žaisti), šiuos iškart pratinam pabūti rankytėse, “padraugauti”.
Tai vat susipažinkit su Tiutiū ir Kukū (vaikai taip pakrikštijo), tik dar nežinau kuris yra kuris :)
2 komentarai:
o mes įkalbėjome veisimui auginti triušiukus Augustės senelį, tad ir labai džiaugiamės jų kompanija pas juos. Aišku, laikinai, bet kiek džiaugsmo ir kaip Augustė vius tarškia apie juos, nors matė gal prieš mėnesį ir tai vienintelį kartą. O jų meilumas ir prisirišimas jau buvo matomas, kaip slėpėsi už senelio rankos.
Super vardai :) Juokiausi už pilvo susiėmus, kad tu dar pati nežinai kuris yra kuris :D
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.