Praėjo lygiai mėnuo nuo gražiausių metų švenčių, bet štai, tik dabar, kai už pusantros valandos laukia egzaminas, o po jos penkios paskaitos, o vakare – kiniška vakarienė namuose (šiandien Kinų naujieji metai!), ėmiausi aprašyti ką nuveikėme.
Kūčias tradiciškai šventėme namuose. Na, mums yra patogiau, kai visi artimiausi suvažiuoja į vieną vietą, o ne mums, kaip čigonams, tenka keliauti nuo vienų durų prie kitų…
Tradicinė kūčių vakarienė (šįkart ruošiau beveik viską aš), o po jos sulaukėme ir Kalėdų senelio. Galiu patvirtinti, kad teorija, kad 2-3 m. paranojiškai bijo Kalėdų senelio, mums nepasitvirtino. Visiems skeptikams šiuo klausimu galiu pasakyti – vaiką reikia tam ruošti. Kasdien, visą mėnesį apie tai kalbėtis, rodyti nuotraukas, deklamuoti eilėraščius, sekti pasakas ir viskas bus gerai, o įspūdžiai vaikui neišdildomi ilgam… Vakaris jau per pora minučių nuo Kalėdų senelio atėjimo užsiropštė ant kelių, prašė, kad leistų paliesti barzdą ir pan. Vasarė nebuvo tokia drąsi ir geriausiai jautėsi man ant kelių. Bet galiausiai abu net eilėraštį “Eglutė skarota” padeklamavo 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.