Reik užbaigt pradėtus darbus, argi ne? :) Tęsiu savo pasakojimą, apie mūsų klajones po Žemaitiją.
Labai norėjom aplankyti Emilės, Dovilės ir Tomo šeimynėlę (taip taip, Tomų mūsų draugų tarpe nemažai) :), tad nusprendėm su jais kartu nulėkti iki “Delfinariumo”. Ir dvejojom su vaikais važiuoti (o jei neišsėdės), ir manėm, kad viskas bus OK, nes mūsiškiai – visiškai pamišę dėl gyvūnėlių. Ir neprašovėm. Visas 45 minutes aktyviai domėjosi tuo, kas vyksta, plojo ir šiaip buvo pakerėti to, ką matė. O matė daug – delfinų krepšinį, šokius, dainavimą, jūrų liūtus, ruonius ir visko jau net nepamenu. Beje, nuotraukų – devynios galybės iš šio renginio, nes Tomas pleškino nesustodamas, tačiau kokybiškų ne taip ir lengva rast. Neįsivaizduoju ką ten galima nufotografuot su paprasta muiline…
Mažoji žiūrovė :)
Iš karto po šios pramogos ėjom prie jūros. Beje, mūsų pasivažinėjimai vežimu dažniausiai, kai vaikai nemiega, baigiasi taip:
Vanduo Smiltynėj ne pats švariausias – žydi, o ir š… plaukiojantį teko pamatyti :S Nu vienu žodžiu. Bet svarbiausia, kad vaikams ši pramoga labai patiko – lakstė nuo vandens į krantą ir atvirkščiai, kasė smėlį, lipo į iškastas duobes ir panašiai. Įspūdžių iki kaklo, tai jau tikrai.
Vasarę ne kartą teko parnešt nuo kitų vaikų, mergina tiek nori kompanijos, kad kai tik randa kokį vaiką, tai ir lekia iš paskos. 
Su Emile (2 m.)
Ech, žiūriu kad pasakojimą teks pabaigt per trečią kartą. Net neįtikėtina, kad tiek daug per keturias dienas nuveikėm :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.