Mūsų auklė turi gebėjimą prigalvoti vaikams veiklos, darbelių ir tiesą sakant su jais žymiai daugiau užsiima nei aš. Na, kad ir naminis plastilinas – iki šiol pirktinio nesu pirkus, visuomet vaikai lipdo su jos gamintu. Recepto tiksliai nežinau, bet deda miltų, druskos (kad neskanu būtų) ir pirštukų dažų (kuo nenatūralesnę, sakė vaikai mažiau (pvz mėlyną) deda į burną), berods keli lašai aliejaus. Tešla tinkama naudoti ne vieną dieną, tereikia ją laikyti šaldytuve, kad nepradėtų rūgti.
Na, man telieka ją ištraukt iš šaldytuvo, palaikyt kad sušiltų iki kambario temperatūros, padalint pusiau ir duot vaikams žaisti. Žaisti be tikslo greit nusibosta, todėl šiandien darėm sniegelį, t.y. plėšėm mažais gabaliukais plastiliną (nors jie jau gabūs ir sudėtingesnes užduotis atlikti).
Tiesa, su vaikais mes turim tokią tradiciją – rytais prausiamės didelėj kriauklėj, iš kurios niekuomet nenori išlipti, bet priešais yra dėmesio “užkalbėtojas” – langas. Tai kai susiruošiu juos išlaipinti iš prausyklos, sakau “pažiūrim koks lauke oras”. Ir tada matom arba saulytę, arba sniegelį, arba lietų – visus šiuos moka ženklais parodyti. Todėl šie gamtos reiškiniai tiek darbeliuose, tiek knygose sukelia daug džiaugsmo…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.